Kruizas Meksikan Riviera; 2006m. gruodis; 3 dalis

3 dalis

Mazatlanas (Mazatlan), Meksika

Gruodžio 14, ketvirtadienis

Į Mazatlano uostą laivas įplaukė ankstyvą rytą. Tai komercinės-prekybinės paskirties uostas, užstatytas įvairaus dydžio, spalvų ir formų konteineriais. Be išvystyto turizmo ir aukštos kokybės kurortinės paskirties vietų Mazatlane bujoja ekonomika ir jūrų uostas, žinomas nuo 16-o amžiaus, yra svarbi Mazatlano ekonomikos dalis. Mazatlane gaminamas populiariausias Meksikoje alus, yra didelė krevetes gaudančių žvejybinių laivų flotilė.

Pirmieji turistinės paskirties viešbučiai buvo pastatyti sportinės žūklės mėgėjams iš Jungtinių Valstijų ir Kanados. Viešbučių savininkams pradėjus reklamuoti savo verslą, pamažu pradėjo vystytis turizmas. Mazatlano miestas sukoncentruotas dvejose vietose: “Zona Dorada” – auksine miesto zona, viešbučiai, restoranai ir tviskančios parduotuvės. Piečiau yra miesto centras - senamiestis, “miesto širdis”. Abi miesto dalis jungia vaizdinga, smėlėta, paplūdimių pakrantė.

Šiandien mūsų laukė 7 valandų kelionė autobusu į Siera Madre kalnus. Labai apsidžiaugėme gidu, kuris jau daugelį metų dirbo šį darbą, gerai jį išmanė, žinojo kas mums galėjo būti įdomu, o kas ir nelabai.

Pirmoji vieta, kurioje sustojome, nedidelė moliniu plytelių, skirtų namų išorinei apdailai, gamybos įmonė. Mums išlipant iš autobuso, maža mergytė su šuneliu glėbelyje prašė pinigų; aplink autobusą lakstė pusplikiai vaikai. Ten juk kas dieną sustoja ne po vieną autobusą su turistais iš kruizinių laivų. Pakeliui į plytelių gamybos demonstravimo vietą prekiavo vietos gamybos suvenyrais.

Lauke vienas darbininkas demonstravo visą plytelių gamybos procesą. Pusamžis, tik baltomis prakaitu permirkusiomis kelnėmis dėvintis vyras plikomis rankomis iš karučių į formeles drėbė molio-purvo-vandens mišinį. Per dieną jis “padaro” apie 2000 plytelių. Veliau jas 5 dienas džiovina saulėje, tada jas degina lauke iš plytų pastatytoje “degintuvėje”. Darbas sunkus, varginantis, ypač vasaros karštyje. Gidas papasakojo apie visa gamybos procesą, kad tai absoliučiai rankų darbas, jokie įrengimai ar mašinos jame nedalyvauja.

Kitas sustojimas buvo nedideliame Malpicos miestelyje, kur aplankėme privačia bandelių kelpyklą. Nuo autobuso, sustojusio miestelio centre, iki kepyklos nuėjome pėsčiomis. Ta gyvenamųjų namu kvartalo gatvelė labai skyrėsi nuo kitu mažu gatvikių – namai buvo šviežiai nudažyti ryškiomis spalvomis, kitos gatvelės buvo pilkos ir niūrios. Mat apsilankymas šioje kepykloje buvo įtrauktas į kruizinių laivų “Sierra Madre” ekskursijos programą.....

Netrukus nebereikejo ir gido, būtume ir patys susiradę šviežias bandeles - toks stiprus ir malonus buvo viliojantis jų kvapas.....

Gyvenamajame name stovėjo keletas aukštų, lubas siekiančių krosnių, tvyrojo karštis....Tai buvo metų metus trunkantis šeimos biznis....Tik vieną dolerį kainavo pora karštų šviežutėlių nemažo dydžio bandelių. Čia, JAV, panaši šviežia bandelė kainuotų 3-4 dolerius. Jos buvo įvairios – su razinomis, vanile, riešutais, cinamonu... Vieną jų “prarijau” iš karto, kitą pasilikau autobusui.... Buvo be galo skanu, kaip ir visa kita, kas ateina iš vaikystės ir kvepia namais....

Kieme saulutėje murkė baltas katinas. Edvardas nepraeis pro katiną jo “nepakalbinęs” ir nepaglostęs....

Kitas sustojimas buvo ir vėl mažame miestelyje. Nedidelio namo kieme buvo įrengtas cementinių plytelių vonioms gamybos cechas. Mums gidas nuosekliai papasakojo visą technologiją ir darbuotojas pademonstravo kaip jos gaminamos. Masę plytelėms sumaišo iš cemento ir upės smėlio. Kiekviena plytelė padaroma atskirai. Masės įdedama į formą, ant jos užbarstoma dažų. Plytelei suslėgti naudojamas rankinis sunkus presas. Plytelė “iškepama” taip greitai ir ji tokia stebėtinai graži. Užbarstyti dažai pasiskirsto labai simetriškai, ir atrodo kaip piešinys. Nei jų džiovinti, nei deginti. Buvo galima ir nusipirkti. Kieme jos išdėliotos pagal spalvas- melsvos, žalsvos, rausvos, gelsvos....

Dar kitame sustojime apžiūrėjome medinių baldų gamybos įmonėlę. Baldai gaminami beveik tik rankomis, naudojamos tik paprasčiausios medžio pjovimo staklės. Kėdės, stalai, krėslai, spintelės....Viskas labai gražu, įdomus senoviškas stilius, labai prieinamos kainos. Panašių baldų galima įsigyti ir Santa Fe mieste, netoliese nuo mūsų namu Nju Meksiko (New Mexico) valstijoje, bet kaina būtų bent dešimčia kartų aukštesnė. Ten pynė iš vytelių krepšius, gamino nedideles suvenyrines dėžutes, prekiavo juvelyriniais dirbiniais, keramika... Patyriau didelį malonumą derėdamasi dėl gražaus didelio sidabrinio su jūros kriauklele žiedo. Nedaug nuleido, bet vis tiek nuleido....Edvardo prašymu pasiderėjau dėl dviejų iš raudonmedžio pagamintų katinų. Išėjo visai neprastai – du už 35 dolerius, kai už vieną prašė 25…

Lėtai kilome į Sierra Madre kalnus. Jie didingi, gražūs, apaugę neįžengiamomis džiunglėmis. Kelias prastas, raitytas, duobėtas….
Privažiavome Kopalos (Copalla) miestelį. Aikštelėje palikę autobusą, kylančia į kalną gatvele nuėjome link restorano, kur pietavome. Aplink mus ant asilų, lyg ant dviračių, lakstė vaikai, siūlė kažką parduoti….Nemaniau, kad asilai būna tokie greiti.

Restorane mus pasitiko “gyva” meksikiečių “marijači” muzika. Gidas buvo pasakęs, kad pietums bus pats geriausias pasaulyje meksikietiško maisto rinkinys. Na, na, mes su Edvardu pagalvojome, mes juk tiek daug meksikietiško maisto turime šalia savo namų. Ir iš tikrųjų, mes esame palepinti neblogo meksikietiško maisto, taigi ten mūsų niekuo nenustebino.

Papietavę pasivaikščiojome po miestelio centrą, užėjome į bažnyčią, kaukių muziejų. Žydėjo medžiai, tikriausiai vyšnios, baltais baltais kvepiančiais žiedais. Gruodyje…

Palengvėle riedėjome nuo kalnų žemyn. Skurdūs miesteliukai, dulkini nameliai, katės gainioja vištas, vaikštinėja asiliukai…. Gidas pasakojo apie kalnuose tebeveikiančias sidabro ir aukso kasyklas, apie kalnuose tiesiamus tunelius, apie palengvėle gerėjantį meksikiečių gyvenimą. Tik kurortai tviska ir žiba nuo turistų dolerių. Šiek tiek toliau nuo jų – skurdas. Neveltui mano JAV pilietybės gavimo ceremonijoje daugiau nei pusė naujai legaliai iškeptų Amerikos piliečių buvo iš Meksikos. O kiek jų, pasirenkančių nelegalų imigravimo kelią? Šimtus kartų daugiau….

Kadangi niekur nebesustojome Mazatlane buvome apie 15-ą valanda. Trumpam mus užvežė į “auksinę“ miesto dalį ir išleido pusvalandžiui sulakstyti į kokią parduotuvę. Aplink buvo vien juvelyrinės. Užšokome į artimiausią. Visus pasitiko pardavėjos ir kiekvienam įeinančiam buvo įteiktas mažas vokelis su dovanėle- sidabriniu pakabuku. Kaip malonu! Ten buvo per daug gražių dalykų, kad per tokį trumpą laiką būčiau kažką išsirinkusi – akys raibo nuo sidabro ir brangakmenių dizainerių darbų pakankamai gera kaina. O panaudojus derėjimosi meną, ta kaina galėjo pavirsti į ypač patrauklią. Taigi, pusvalandis prabėgo tik apėjus ratą apie visas vitrinas.

Šokome į autobusą ir pakrante nudardėjome į uostą. Ten laukė dar vieni spąstai - didelė suvenyrų parduotuvė, kur aš nusipirkau iš raudonmedžio padarytą dramblį. Išbandžiau dar vieną derėjimosi detalę: pasakau savo kainą, kuri dažnai yra pusė man siūlomos, pardavėjas aišku su ja nesutinka, tada as tik pora dolerių savo kainą kilsteliu ir, prekeiviui su ja nesutikus, nueinu į šalį, sakydama, ne ne, tai per daug... Tada beveik visada pardavėjas mane pasiveja ir derybos tęsiamos. Aš “savo kainą” padidinu dar pora dolerių ir prekė mano. Tai Meksikoje geležinė taisyklė: derybas pradėk nuo pusės kainos ir eik į šalį. Pardavėjas tikrai norės daiktą parduoti ir tave susiras.... O tada jau tu vadovauji paradui.

Apie šešioliktą valandą jau buvome laive ir šios dienos kelione labai buvome patenkinti. Gal ir nematėme prabangaus kurorto, bet nors šiek tiek susipažinome su tikrąja Meksika.

Po vakarienės vėl turėjome progą išlenkti po stiklą šampano. Kajutėje radome kvietimą apsilankyti paveikslų aukciono galerijoje, kur bus supažindinama su JAV dailininko Peterio Makso (Peter Max) ir kitų dailininkų darbais. Diena buvo puiki.


Kabo San Lukas (Cabo San Lukas), Meksika

Gruodžio 15-oji, penktadienis

“Cabo by Land and Sea” – “Kabo žeme ir jūra”. Taip vadinosi mūsų pasirinkta ekskursija paskutiniame sustojime Meksikoje.

Nedideliais laiveliais buvome išgabenti į krantą, į didžiulę mažų baltų laivelių prieplauką. Ten buvo jų tūkstančiai. Prieplauką supo kalnai ir juose baltuojantys dideliais langais į vandenyna žiūrintys namai. Mes sekėme savo ekskursijos gidą link nemažo laiviūkščio, na gal pora šimtų žmonių ten tilptų. Sulipome visi ant denio. Ten staliukai, kėdės, gaivinamieji gėrimai..... Iš viso mūsų buvo gal apie šimtą. Laukėme prasidedancios 45 minučių kelionės iki paties piečiausio Baja California pusiasalio ir valstijos taško (“Baja California”- Žemutinė Kalifornija, tai yra viena is Meksikos valstijų).

Laivui palengva pradėjus judėti piečiausio taško link, per garsiakalbį skambėjo komentarai apie povandeninį gyvenimą, ekologijos problemas, apie Baja California valstijos istoriją. Pietinis taškas- tai yra akmeninių uolų eilė, ”nuo kranto įžengusių į vandenį”. Kai kuriose uolose vanduo, vėjas ir laikas suformavo arkas. Sklandė žuvėdros, ant akmenų saulutėje kepinosi jūrų liūtai, mažomis motorinėmis valtelėmis aplink zujo turistai. Visoje pakrantėje rikiavosi kotedžai, viešbuciai, baltame smėlyje žaliavo palmės, ant akmeninių uolų tviskėjo prabangių vilų langai.

Prie staliuko buvome su pora, kurią jau matėme mūsų kruiziniame laive ankščiau. Šnekučiavomės, kalbėjome apie ekskursijas ankstesniuose sustojimuose, apie kruizus praeityje.

Laivas apsuko aplink patį piečiausią pusiasalio tašką, šiek tiek paplaukė pirmyn, apsigręže ir grįžo atgal į krantą. Nuo vandens sklido maloni vėsuma. Kelionė buvo graži, atpalaiduojanti, informatyvi.

Laiveliai prieplaukoje buvo nutūpti tūkstančiais pelikanų. Tai dideli gražūs paukščiai ilgais snapais, plačiais galingais sparnais. Jų buvo visur, jie nesibaidė žmonių, mat ten jie buvo ir maitinami.

Per prieplauką nuskubėjome autobusų link toliau tęsti savo ekskursijos, ši kartą - žeme.

Pirmoji stotele- nedidelė stiklo pūtimo gamyklėlė. Ramaus veido vyriškis atrodė net nepastebėjo į jį susmigusių dešimčių smalsių žvilgsnių. Jis mums pademonstravo kaip iš kelių nedidelių stiklo duženų galima padaryti kad ir angelą. Beje, ten naudojamas tik naudotų sudaužytų butelių stiklas. Procesas buvo taip detaliai atidirbtas, kad du jauni pagalbininkai atsidurdavo tiksliai tą minutę tam tikroje vietoje. Ant ilgo įrankio, laikančio besiformuojantį angelą, galo jie uždėdavo kažkokią jau minkšto stiklo detalę, kuri po sekundės pavirsdavo sparnais ir pan. Kurenosi kelios didelės krosnys, buvo karšta. Tie jauni vyrai dar tik mokėsi stiklo pūtimo amato iš daugybės metų patirties turinčio meistro.

Gamyklos patalpose buvo ir parduotuvė, kurioje iki lubų prikrautose lentynose žibėjo įvairiausių spalvų stiklo dirbiniai. Galima buvo įsigyti tik iš stiklo papuošalu padarytą kalėdinę eglutę, ivairiausių vazų, figūrėlių ir dar daug ko.

Kita stotelė buvo Sunset Da Giorgio (Da Georgio saulėlydžio) restoranas. Jis stovėjo ant įlankos kranto nuo kur atsivėrė vaizdas į vandenyną įbridusias uolas ir į visą Kabo San Luko pakrantę. Restorane pasiūlė šaltų gėrimų. Stilingas pastatas atrodė kaip baltas lengvas paukštis ant uolos, mat pastatytas buvo pagrindinai iš stiklo. Vandenyno pusėje buvo graži terasa iš įvariausių formų ir spalvų akmens; raibuliavo mėlynas baseinėlis, spyglius kaip ietis atkišę laikė didžiuliai kaktusai. Staliukai, suoliukai kvietė prisėsti ir grožėtis idealiai sutvarkyta aplinka bei vaizdu į vandenyną. Aš jau norėjau ten pasilikti kokiai savaitei……Tokia ramybė, nežiurint į tai, kad aplink arba jau stovėjo viens prie kito prisiglaudę viešbučiai arba dar tik vyko statybos. Netoliese, žemai prie pat vandenyno, virė darbas: šurmuliavo būriai darbininkų, iš sunkvežimių virto akmenys, kažką didelio ir sunkaus kilnojo kranai.

Po valandeles mes jau sėdėjome autobuse ir palei vandenyną nutiestu greitkeliu skuodėme į San Jose del Cabo (San Hose miestas, Kabo San Luko priemiestis). Nuo šio momento visame autobuse skambėjo “oh my god”, ”it is beautiful” (o dieve; tai gražu) ir panašiai. Išplėstos akys susmigo į dešiniuosius autobuso langus ir susižavėjimo šūksniai netilo iki pat miesto…
Vandenyno pakrantė, viešbučiu ir kurortų kompleksai, palmių giraitės ir gėlynai, hektarai gėlynu, jūros raudonų gėliu, vandenynai geltonų, marios mėlynų…. To ir nesusapnuotum. Be galo įspūdinga ir gražu. Bet autobusas lėkė greitai, tai grožis, kaip vaiduoklis, čia yra, o čia jau nebėra….. Kaip norečiau ten bent savaitei; fotografuočiau ir filmuočiau kiekvieną palmę, kiekvieną žiedą, kad panorus turėčiau juos po ranka ir žiurečiau….

San Jose miestas yra didžiulė priešybė Kabo San Lukui. Tai tikra Meksika, ten gyvena meksikiečiai, vargšai, vidutiniokai ir visi kiti.

Tik prasidėjus miestui sušmėžavo keletas tvora aptvertų ir saugomų daugiabučių pastatų – ten gyvena amerikiečiai. Jiems iki vandenyno vos kelios minutės. Mes pro autobuso langą matėme tik keletą tokių kvartalų, bet gidė užsiminė, kad jų yra ne vienas ir ne du.

Autobusas sustojo miesto centrinėje aikštėje. Buvo karšta. Ne taip kad va, ai, kaip karšta, ten buvo labai labai karšta…. gruodžio mėnesį. Saulėje turėjo būti virš 50 C ir daugiau. Jokio vėjelio.

Pirmas vaizdelis buvo sunkiai suvokiamas. Miesto aikštėje prakaituoja išpuošta Kalėdinė eglė. Iš baltų vielų “nupinti” tuščiaviduriai seniai besmegeniai dairosi pavėsio - o jei ištirps ir nesulauks Kalėdu? Net akyse raudonuoja nuo kalėdinių poinsetijų… O karštis neišpasakytas, norėjosi tik tūnoti medžių šešėlyje. Pasirodo, Kalėdos ateina ir ten, kur karšta.

Gavome apie porą valandų pasilakstymui. Edvardas susirado suoliuką pavėsyje ir pasakė, aš būnu čia ir aš niekur neinu. Mat į tą pavėsi jau kėsinosi ne vienas ir ne pora. Aš pamaniau, reikia pasiganyti.

Pirmiausia, galvoju, susirasiu tualetą. Va čia ir buvo daugiausia laiko atėmęs reikalas. Įšokau į vieną juvelyrinę (centre buvo tik tokios, kitokių parduotuvių nesimatė) ir žiūriu, masė žmoniu, ką gi čia jie perka? Ogi eileje prie tualeto stovi. O jis tik vienas, tiek vyrams, tiek moterims. Antrame parduotuvės aukšte irgi buvo tualetas, bet ten nebuvo nei vandens nei elektros. Kondencionieriaus parduotuvėje nebuvo. Visa poilgė eilė šluostėsi žliaugiantį prakaitą. Na, 45 minutės buvo “užmuštos”. Kaip kalbėjo žmonės, kitos parduotuvės arba neleidžia “kruizininkams” naudotis tualetais arba tos, kurios leido, irgi buvo apgultos eilemis. Taigi….

Parduotuvė, kuri prekiavo meksikietiškojo opalo juvelyriniais dirbiniais, matyt, pamačiusi atvykus keletą pilnų autobusų kainas mestelėjo stipriai į dangų, nes jos buvo daugiau nei neįkandamos. O be reikalo, juk nuo to pirkėju tik mažiau. Bent aš tik dėl tos priežasties apsukus ratą palei vitrinas nėriau atgal į karstį. Beje, toje parduotuvėje buvo ganėtinai vėsu, tikriausiai manė, kad va, čia tai jie ilgai užsibus ir viską iššluos. Ne, ne…..

Tame miestelyje nesudariusi jokio prekybinio sandėrio, oi ne, pirkau ledų, grįžau prie Edvardo ir įsispraudžiau šešėlyje ant suoliuko.

Vienas dalykas buvo savotiškai įdomus. Gatvėse girdėjosi daug švilpukų. Ogi prie kiekvienos sankryžos vietoje šviesoforų buvo po policininką, kurie švilpdavo automobiliams, kad šie praleistų pėsčiuosius.

Po kelių minučių visi sėdėjome kondencionierių atvėsintuose autobusuose. Lipti vėl laukan nebebuvo jokio noro.

Bet mūsų laukė dar viena stotelė – kaktusų parkas. Edvardas griežtai “ne”, dar kokia dešimtis žmonių irgi liko vėsiame autobuse. Aš išlipau kelioms minutėms pasižvalgyti. Didelio įspūdžio šis parkas nepaliko, nes Arizonos valstijoje teko būti Dykumų botanikos sode, kuris gal šimtą kartų didesnis už šį parką ir daug didesnė kaktusinių augalų įvairovė. Gana greitai grižau vidun. Vairuotojas neišjungė autobuso variklio, kondencionierius irgi dirbo, taigi buvo maloniai vėsu ir gera.

Apie septynioliktą valandą buvome laive. Tą vakarą buvo “iškilminga vakarienė”, o tai reiškia, kad visi turėjome būti pasipuošę ir gražūs.

Po vakarienės kajutėje radome pakvietimą ateiti taurei šampano į paveikslų galeriją. Negi atsisakysi? O gal duos dvi?

Beje, laivas tą vakarą vėl šokinėjo per bangas ir vieno jo stryktelėjimo metu mums būnant galerijoje net pora paveikslų nukrito nuo stovų…..


Gruodžio 16-oji, šeštadienis


Diena praėjo jūroje. Plaukėme atgal Kalifornijos link.

Tą šeštadienį paskutinį kartą nuėjome į paveikslų aukcioną, kur įsigijome prancūzų tapytojo Bellet paveikslą į kompaniją mano
laimėtajam. Bet apie tai jau parašyta anksčiau.

Pats laikas prisiminti keletą žmonių, kuriuos sutikome laive.

Viename iš paveikslų aukcionų šalia mūsų prisėdo šviesiaplaukis vidutinio amžiaus vyriškis. Užkalbintas pasakė, kad šiaip atėjęs pasižvalgyti. Mat jo žmona yra dailininkė, taigi jam įdomu kokių menininkų paveikslai parduodami aukcione ir tt. Sakė, žmona nesveikavo, ji liko kajutėje. Pasiūlė mums kurią dieną pavartyti jo žmonos nutapytų paveikslų nuotraukų albumėlį.

Susitikome paskutinį šeštadienį po pietų. Jis – džiazo muzikantas, saksofonu groja bigbendo grupėje, dėsto muziką viename iš Kalifornijos universitetų. Jo žmona tapyti pradėjo neseniai, kai susirgo diabetu ir paliko darbą. Jokio išsilavinimo susijusio su menu neturi. Gyvena jie Kalifornijoje prie vandenyno. Namuose turi įrengtą žmonos paveikslų galeriją-parduotuvę. Ji tapo didelio formato savo draugių portretus, gyvūnus, gamtą. Jos paveikslai ryškūs ir spalvingi. Parduoda brangiai. Tik jos gerai perkamų paveikslų dėka galėjo nusipirkti namą prie pat vandenyno. Pakvietė mus apsilankyti kai būsime Kalifornijoje. Tarp kitko, albumėlis su paveikslų nuotraukomis mums patiko. Tik kainos nelabai.

Kita istorija yra apie šešiasdešimtmetį Džordžą (George). Su juo susipažinome pirmą dieną stovėdami įsodinimo į laivą eilėje; jis stovėjo prieš mus. Toks vienišas su didele šiaudine skrybėle. Pamaniau, va vyriskis vienas į kruizą, matyt susimedžios ką nors. Na, ir mintys mano buvo…. Jau tuo metu bandžiau nuspėti jo amžių, daviau apie 50-55. Mes jį vis sutikdavome laive tai po vakarienės, tai po koncerto, tai šiaip kur bebėgantį.

Kartą jis su savimi turėjo lauktuvėms nupirktą (taip jis sakė) meksikietiškojo “fire opal” (ugnies opalas) pakabuką. Dirbinys buvo labai gražus: ryškus oranžinis opalas geltono aukso ažūre. Džordžas buvo jį nunešęs juvelyrinių dirbinių įvertintojui (ir toks buvo laive) pažiūrėti ir pasakyti savo nuomonę apie kainą, kurią jis sumokėjo. Aš pamaniau, va, gražią dovaną kažkam nupirko. Kitą kartą sutikome jį prieš koncertą po iškilmingos vakarienės. Visas kostiumuotas, be galo elegantiškas, šypseną prisisegęs, labai jau patrauklus vyras…ir vėl vienas. Na, reiškia, ne medžioti čia atvažiavo.

Kai netikėtai laive susitikome paskutinįjį kartą, susėdome pasikalbėti. Išsipasakojo. Jam 60 (aš tik patrigubinau akis!). Prieš pusmetį palaidojo žmoną, su kuria jau eilę metų buvo išsiskyręs, bet nuolat palaikė draugiškus santykius. Turi dukrą studentę. Buvusi žmona sunkiai sirgo. Dukra ruošėsi tekėti. Kaip supratome, Džordžas pakankamai gerai vertėsi, nes dukros vestuvėms išnuomavo rytinėje pakrantėje saloje esančią pilį. Ruošėsi prabangioms triukšmingoms vestuvėms. Bet labii greitai dukros mamai sveikata pablogėjo ir jie nusprendė vestuves atšvęsti tuoj pat. Atšaukė pilies rezervavimą ir vestuvės įvyko ligoninės koplyčioje. Džordžas sakė, kad jo buvusi žmona mirė po keleto dienų ir buvo pati laimingiausia moteris, kad dar sudalyvavo svarbiame dukros gyvenimo momente, nors ir invalido vežimėlyje. Visą gyvenimą ji kolekcionavo skrybėles ir turėjo jų virš trijų šimtų.

O Džordžas turi trisdešimt penkerių draugę ir opalo pakabukas skirtas jai. Sakė, kad draugė turėjusi irgi važiuoti į kruizą, bet prieš pat kelionę stipriai peršalo ir jie abu nusprendė kad į kelionę važiuos jis vienas. Laive Džordžas turėjo ne kajutę, bet vadinamus apartamentus…. Tiesa, jis dirba nekilnojamo turto agentūroje Los Andžele ir užsiima komercinių patalpų prekyba.

Va ir visa istorija apie sutikto vyriškio vienišas atostogas…

Vakare pakavome lagaminus.


Gruodžio 17-os, sekmadienio, rytą pasitikome Long Byčo Los Andžele (Long Beach, Los Angeles) jūrų uoste. Netikėtai pastebėjome autobusą besiruošianti važiuoti į Los Andželo oro uosta. Taigi, nebereikėjo nuomoti automobilio.

Kadangi visa kelionė buvo tokia sklandi, puiki ir įdomi, turėjo juk kažkas nutikti nemalonaus.

Mūsų lėktuvas vėlavo išskristi į Solt Leik Sitį (Salt Lake City), kur mes turėjome persėsti į kitą. Taigi, pavėlavome į jį. Mus nukreipė į Las Vegasą (Las Vegas) ir reiso į jį laukėme apie 5 valandas. Kadangi tą reisą aptarnavo jau kitos oro linijos, mums reikėjo registruotis iš naujo, praeiti visus apsaugos patikrinimus iš naujo, o lagaminai buvo kažkur tai….. Vienu žodžiu, galutiniame Albukerko oro uoste atsiradome pirmadienį 5 valandą ryte be keturių lagaminų. Į namus sugrižome apie 7 ryto. Kai paskambinau savo viršininkui ir pasakiau, kad jaučiuosi per daug pavargusi, kad ateičiau į darbą ir kad imu “sirgimo dieną”, jis liko nepatenkintas, bet aš į darbą tą rytą nebevažiavau. Geriau jau reikėjo sumeluoti, kad peršalau ir susirgau….

Lagaminai buvo pristatyti į namus jau sekančią dieną.

Na, nežiurint į tai, pati kelionė buvo tiesiog šauni.

TAŠKAS.

Kruizas Meksikan Riviera, 2006 m. gruodis; 2 dalis

Puerto Vajarta (Puerto Vallarta), Meksika

Gruodžio 13, trečiadienis

Naktis buvo nerami. Bene šešis kartus kas 15-20 minučių per vietinį radiją bjauriai garsiai buvo prašoma, kad Ešli Morales paskambintų į informacijos punktą. Tik pasnaudi porą munučių ir vėl: Ešli Morales paskambinkite į informacijos....Galvojome, kas nutiko tai Ešli Morales? Iškrito per laivo bortą? Kažkas negražiai su ja pasielgė? Mūsų naktis, kaip, beje, ir kitų, buvo beveik bemiegė...... Tik vakare paaiškėjo, kad 14-metė padaugino kokteilių ir kajutėje pas draugus saldžiai ir giliai užmigo.....

Mums bepusryčiaujant laivas pamažėle prisišvartavo prieplaukoje. Buvo labai gražus rytas. Tolumoje rūkas švelniai glaudė kalnus ir tingiai sau tįsojo slėnyje...Gaiviai žaliavo prižiūrėta pievelė ir palmės.

Kadangi laivas Puerto Vajartoje stovėjo net iki 22-os vakaro, mes iš anksto buvome nusipirkę bilietus į kelionę autobusu į “Tropinių džiunglių rojų” ir į šou “Saulėlydis ir vakarėlis piratų valtyje”. Pasirinkdami šias pramogas tikrai neapsirikome - nuostabiai praleidome laiką. O pasirinkimas buvo didžiulis - apie 40 įvairiausių ekskursijų ir kitokių pramogų buvo siūloma Puerto Vajartoje. Nuo įvairiausių rūšių nardymo, plaukiojimo su delfinais, karstymosi virvėmis džiunglėse tarp medžių, banginių stebėjimo iki važinėjimo džipais, dviračiais, miesto apžiūrėjimu ir tt. ir pan. Labai greitai buvo išpirkta kelionė plaukti mažu laiveliu stebėti banginių- mes jos nebegavome. Bet ir be to diena buvo fantastiška.

Keletas žodžių apie Puerto Vajartą. Pažodžiui išvertus tai reiškia “Vajartos uostas”.

Miestas driekiasi palei Banderos įlanką, antrą didžiausią natūralią Šiaurės Amerikos įlanką, ir turi virš 100 km ilgio baltutėlio smėlio pakrantę. Miestas užima daugiau nei 1200 kvadratinių kilometrų plotą ir jame gyvena apie 300 tūkstančių gyventojų. Puerto Vajarta turi modernią infrastruktūrą, bet išlaiko ir unikalų senosios Meksikos žavesį. Daugelyje miesto vietų gali pasijausti, kad tu grįžti laike atgal: nedidelių daiktų pervežimams dar tebenaudojami asilai,galima įsigyti daugybę rankų darbo gaminių, kuriuos vietiniai indėnai gamina tais pačiais būdais jau šimtus metų.

Puerto Vajartoje yra virš 300 saulėtų dienų metuose ir vidutinė metinė oro temperatūra - apie 30 laipsnių Celsijaus. Tokios puikios klimatinės sąlygos dažnai besilankančius turistus galų gale paverčia nuolatiniais gyventojais; ypač tuos, kurie išeina į užtarnautą poilsį ir Puerto Vajartoje gali džiaugtis saule ištisus metus.

Šoktelkime šimtą kitą metų atgal. Pirmoje 19-o amžiaus pusėje Banderos įlankoje gyveno tik krokodilai. Ekonominės veiklos taškeliai vienas po kito atsirasdavo kalnuose, ten, kur buvo randama daug sidabro. Bet ten labai trūko jo apdirbimui reikalingos druskos.

Banderos įlanka buvo žinoma jau 16-ame amžiuje, kai Ispanijos kareiviai ekspedicijų į Kaliforniją metu apsistodavo įlankos pakrantėje papildyti laivus vandeniu bei maistu. Ten sustodavo ir iš Filipinų plaukiantys laivai, kur jie būdavo remontuojami.

19-ame amžiuje dabartinis Puerto Vajarta miestas vadinosi Las Penas ir buvo naudojamas įvairių reikmenų, naudojamų sidabro kasyklose kalnuose, pakrovimui ir iškrovimui. Nuo 1851 metų reguliariai buvo tiekiama druska sidabro apdirbimui ir gabenusio druską mažo laivelio kapitonas su savo įgula iš medžių kamienų ir palmių lapų pasistatė nedidelę pavėsinę nuo saulės pasislėpti kol kroviniai būdavo pakraunami ant asilų gabenimui į kasyklas kalnuose. Vėliau laivelio kapitonas atsivežė savo šeimą, atvažiavo daugiau šeimų ir kaimelis po trupinėlį plėtėsi. Vieni užsiėmė druskos gabenimo bizniu, kiti pradėjo dirbti žemę ar auginti gyvulius. 1880 metais Las Pene gyveno 1500 žmonių. Po penkerių metų vietiniams laivams vartus atidarė uostas. 1886 metais Las Peno miestui buvo suteiktas politinis ir juridinis statusas.

Atradus sidabrą Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo kaina krito ir sidabro kasyklų darbuotojai iš kalnų grįžo į Las Peną prie žemės ūkio darbų. Amekos (Ameca) upės slėnis davė net tris kukurūzų derlius per metus. 1914 metais atsidarė paštas ir pradėjo veikti telegrafas. 1918 metais teisininko ir Jalisko (Jalisco) valdytojo (Don Ignacio L. Vajjarta) atminimui įamžinti Las Peno pavadinimas buvo pakeistas į Puerto Vajartą.

Apie 1930-uosius pirmieji vietiniai ir užsienio turistai įžengė į Puerto Vajartą, sugrįždami atgal metai iš metų ir iš lūpų į lūpas skleisdami
gerą žodį apie vietovę. Tiesėsi keliai, oro linijos... JAV Holivudo žvaigždės pamilo Puerto Vajartą: Richardas Burtonas (Richard Burton), Elizabet Teilor (Elizabeth Taylor) ir kitos Holivudo žvaigždės įsigijo gražius namus. Ten važiuodavo amerikiečiai fotografai, filmų statytojai kūrė filmus...

Nuo tada, kai 1931 metais nusileido pirmas lėtuvas, Puerto Vajartoje viskas pasikeitė. Čia galima surasti viešbučius nuo mažyčių, ekonominės klasės iki milžiniškų ir prabangių. Vietinės ir tarptautinės oro linijos jungia miestą su JAV ir Europos stambiaisiais miestais. Prabangūs kruiziniai laivai švartuojasi uoste kiekvieną dieną ir kokybiški greitkeliai jungia miestą su visa Meksika ir su JAV.

Į tokią Puerto Vajartą ir atvykome.

Autobusai mūsų jau laukė pusdienio kelionei į “Tropinių džiunglių rojų”. Kelias vingiavo palei žalią, vešlią pakrantę, kur tarp palmių slėpėsi prabangios vilos...Vienoje jų 70-aisiais ilsėjosi JAV prezidentas Niksonas... Pakeliui išlipome pasigrožėti akmeninėmis uolomis vandenyne. Asfaltuotas kelias netrukus baigėsi ir autobusas įsuko į duobėtą, akmenuotą, siaurutį keliuką, kur dviems transporto priemonėms prasilenkti buvo beveik neįmanoma.

Vinguriavome, vinguravome, atrodė, kad niekados nieko tuo keleliu neprivažiuosime. Po pusvalandžio sustojome. Toliau ėjome pėsčiomis. Taką gaubė tokia tanki žalumą, kad pro ją nieko nesimatė. Džiunglės. Medis prie medžio, krūmas prie krūmo, kamienai susipynę, lapai didžiuliai, tik dangus mėlynavo viršuje. Pasigirdo vandens garsas. Šalia pro tankmę bėgo kalnų upė. Ji, visa apsiputojusi, per akmeninius krioklius leidosi nuo kalnų. Per upę buvo nutiestas tiltelis. Kitoje upės pusėje – kavine ar restoranas ar tiesiog nedidelė užeiga, kur galima buvo pailsėti, atsigavinti ir net užkąsti. Kavinukė buvo per tris lygius – laipeliai vedė tai aukstyn, tai žemyn, jais buvo galima net prie pat vandens nusileisti. Edvardas užsisakė meksikietiško alaus, aš – skardinę Pepsi.

Mūsų grupės vadovas buvo tipiškas meksikietis, kaip iš muilo operos, stotingas, išvaizdus, 30-metis juodaplaukis.

Po pusvalandžio visi pasirengėme 45 minučių žygiui per džiungles. Ne, mes nesibrovėme stačia galva pro žalią sieną. Mes takučiu žingniavome paskui vadovą. Jis pasakojo apie džiunglių medžius, krūmus, gėles, kada kas žydi, kokia oro temperatūra ir žaluma būna vasarą – drėgna, karšta, nuo gilios žalumos akyse visą dieną žalia būna…

Virš 30 rūšių įvairiausių medžių auga džiunglėse - bananmedžiai, aliejaus palmės, kokoso riešutų palmės. Palmės, ant kurių kamienų, prie pat žemės, užauga dideles riešutų kekės … Gidas net peiliu neįstengė keleto riešutų nukrapštyti. Vienos aukštos palmės kamiene peiliu jis padarė nedidelį įbrėžimą, iš kurio tuoj pat pradėjo bėgti baltas skystis, akimirksniu tarp pirštų pavirsdamas lipniais klijais. Grupėje buvo 5-10 metų nedidelių vaikų, kurie apipylė vadovą klausimais, ar iš to skysčio pasidaro kramtoma gumą, ar galima ją į burną dėti ir pan… Apsivyniojusi aukšto liekno medžio kamieną aukštai aukštai žydėjo laukinė orchidėja…

Žygyje buvo viena atrakcija. Mūsų kelyje laukė kliūtis - reikėjo perbristi upę. Toje vietoje ji buvo sekli, nesiekė net blauzdos vidurio. Vanduo nebuvo ledinis, nors buvo gruodis. Smagu buvo atsigaivinti. Viename krante visi nusimovėme batus, o kitame – šlapias ir smėlėtas kojas kišome į kojines ir batus. Vaikai taškėsi vandenyje, buvo daug linksmo šurmulio.

Sugrįžus prie tos pačios kavinės vadovas mums davė šiek tiek laiko poilsiui po “sunkaus žygio”. Vaikai sušoko į upę maudytis, suaugę užkandžiavo. Grožėjomės gamta, mėgavomės šiltu oru, puikiu poilsiu, gera nuotaika ir įdomia pirma diena Meksikoje.

Grįždami atgal prie autobuso, praėjome pro vielinį narvą su dviem didelėm spalvingom papūgom. Jos lakstė narvo sienomis aukštyn žemyn, “šnekėdamos” tarpusavyje.

Tuo pačiu keliu autobusas vežė mus atgal. Paprašėme vairuotoją išleisti mus mieste. Iki sekančios atrakcijos - Piratų valties šou - dar buvo pakankamai laiko, taigi panorom pasivaikščioti krantine ir taksi grįžti į prieplauką.

Visa pakrante eina labai gražus pasivaikščiojimo takas; jį puošia įvairios metalinės skulptūros. Nusileidome prie pat vandens, bangos taškėsi į krantą. Aš su video kamera žvalgiausi aplinkui, Edvardas laukė didesnės bangos….. ir sulaukė – putota bangelė “pašventino” jį vandens ir smėlio mišiniu iki pat juosmens…. Teko jam sėsti ant suoliuko ir kratyti smėlį ir vandenį iš batų – smagu buvo visa tai peržiūrėti video filme.

Kol jis užsiėmė švarinimusi, aš apibėgau keletą juvelyrinių parduotuvių, kurių krantinės gatvėje buvo daugiau nei kas antrame pastate. Derėtis galima iki nugriuvimo. Tą visada darau su dideliu malonumu ir dažnai gaunu gerą kainą.

Įšokau į vieną iš sidabro dirbinių parduotuvių. Pasirinkimas- didžiulis. Gal 100 dirbinių su juoduoju oniksu, panašus pasirinkimas iš turkio, įvairių atspalvių koralo, opalo, garneto ir t.t. Akyse tik mirguliavo, viskas gražu. Aš jau žinojau, kad norečiau kompleto su juoduoju oniksu. Prieš kelionę apžiūrėjau kainas vietinėse parduotuvese bei internete. Meksikoje viskas žymiai pigiau. O pajungus mano derėjimosi meną, viskas atrodė labai patraukliai.

Išsirinkau sidabrinį kolje su dideliu keturkampiu onikso pakabuku su sidabriniu ažūru aplink. Papuošalo kaina buvo 170 dolerių. Prie manęs priėjo pardavėjas teiraudamasis ar suradau tai kas man patinka. O taip….Norėčiau susitarti dėl kainos, atsakiau. Na ir pradėjau žaidimą, kurio rezultate kaina liko tik 70.
Prie kolje norėjau priderinti auskarus, kurie kainavo 100. gavau už 55 dolerius.

Edvardas tuo metu buvo parduotuvėje atokiau nuo manęs ir netrukdė man derėtis. “Amigo, man auskarai labai patinka, bet aš galiu mokėti tik tiek ir tiek…”. “Amigo (tipo “mielas drauge”), pas jus tiek daug juvelyrinių parduotuvių, bet aš išsirinkau šitą ir tikiuosi susitarti dėl labai geros kainos…”. Kaip tik moki gražiai pažiūri, ištrėški šypseną, dar apkabini per pečius … ir pasieki savo. Vėliau toje pačioje parduotuvėje Edvardas pamatė gražų tamsiai raudono koralo komplektą –kolje, apyrankę ir auskarus. Viskas kainavo 200, nusipirkau už 110. Ne visose parduotuvėse greitai leidžiamasi į derybas. Brangesnėse pakviečia jos savininką ar kokį šefą, tada jau tenka kautis su juo. Bet labai greitai pajauti ribą, žemiau kurios jie neis.

Vėliau nusipirkome ledų, pasivaikščiojome pakrantės gatve, dar įsigijau porą nebrangių žiedelių su ružavu ir oranžiniu koralu, derančių prie jau turimų papuošalų. Apie 15 po pietų grįžome į laivą, pasistiprinome valgomajame.

Šou piratų valtyje! Vien pavadinimas skambėjo smagiai. Bet neapsirikome, kad jį pasirinkome, tai buvo puiki pramoga. Norite detalių? Girdžiu jau girdžiu, kad labai gražiai prašote....

“Piratų valtis” buvo Kolumbo laivo “Santa Marija” kopija. Nedidelis laivelis, talpinantis apie 100 žmonių, buvo pritaikytas pramogoms, turėjo apatinį denį su grubiais mediniais stalais ir suolais, kur mes ir vakarieniavome.

Pačioje programos pradžioje tapome žiūrovais. Sėdėjome viršutiniame laivo denyje ant suolų, prieš mus buvo pakyla – scena. “Piratai” buvo tuo pačiu ir padavėjai ir visos programos dalyviai, mūsų linksmintojai artistai. Buvo ir kelios “piratės”. Visi jie buvo apsirengę juodai-baltai-raudonai-geltonai, su “piratinėm” skarelėm ant galvų.

Pirmoji programos dalis man buvo mažiausiai įdomi. “Piratai ir piratės” – artistai - scenoje bendravo vienas su kitu švilpukais, kūno kalba, veido mimika ir pan. Mane erzino švilpukų garsas, net ausys pradėjo skaudėti nuo jo. Galvojau, betrūksta dabar tik galvos skausmo ir ...nei iš laivo išlipti, nei kur nuo visko pasislėpti... Taigį, stengiausi “atsijungti” nuo visų man nemalonių garsų, susikoncentruoti į nuostabius saulėlydžio vaizdus, stebėti praplaukiančius mažus laivelius, kitus stovinčius prieplaukoje kruizinius laivus....Gerai, kad “švilpavimai” tęsėsi neilgai. Visą laiką mums buvo siūlomi gėrimai. Aš pradėjau nuo gaivinančio gėrimo, bet vėliau, kai “svilpimai” sustojo ir mano ausys “atsigavo”, perėjau prie vyno.

Antroje dalyje buvo labai smagu – “piratai” pakvietė visas moteris šokti. Viskas vyksta taip: prieina jaunas vaikinas, ištiesia tau ranką ir pakviečia į laivo centrą.... Taip visos moteriškės, tiek jaunutės, tiek nebe labai, buvo pakviestos šokti ir netgi dalyvauti “piratų” vaidinime. Mes turėjome pamėgdžioti piratų šokio judesius, “žiūrėti į vandenyną ar neatplaukia koks priešo laivas” ir pan. Muzika buvo puiki, laivelis lengvai siūbavo ant bangų, smagiai pasišokome ir baigiantis šiai programos daliai, visos moteriškės už rankučių viena po kitos buvo nuvestos į vietas.

Aš net nepastebėjau per tą smagumą, kaip Edvardas su fotoaparatu lakstė po denį, bandydamas mane nufotografuoti...

Laivas lėtai plaukė palei krantą, saulėlydžio vaizdai ir šviesose paskendęs miestas buvo nuostabūs...

Sekanti programos dalis buvo rimtesnė. Scenoje vyko vaidinimas iš Meksikos istorijos, apie majų ir actekų ugnies garbinimo ceremonijas. Tikri tikručiausi Meksikos indėnai buvo pasirėdę indėniškais spalvingais drabužiais su daugybe gražių plunksnų ant galvų, veidai jų buvo išdažyti, jie buvo rimti ir susikaupę. Skambėjo senoji Meksikos indėnų muzika, triukšmingi būgnai, dainos....Buvo įdomu ir gražu ta prasme, kad išgirdau ir pamačiau indėnų sielos kraštelį, jų tikėjimą savo dievais ir likau be galo sujaudinta šia programos dalimi. Po to visi turėjome galimybę nusifotografuoti prie indėnų.

Vakarienė! Kai kas jau buvo pakankamai linksmas nuo gėrimų ir vakarienė buvo pasiūlyta labai laiku. Siaurutėmis ir labai stačiomis kopėčiomis leidomės į žemutinį denį, kur mūsų laukė stalai su gausybe maisto ir nesibaigiančiu vynu. Buvo triukšminga, smagi, ilga vakarienė su linksmais žmonėmis ir daug skanaus maisto... kepsniai, viščiukai, kalnai daržovių ...net dabar ištįso seilė, prisiminus viską....

Paskutinė programos dalis buvo tikrasis “Piratų” šou: jų kovos su kardais, kartymasis po visą laivą, išgelbėtos nuo priešų pirato sesers atvežimas į laivą maža valtele, visko buvo daug – muzikos, vaidybos, emocijų ...Galų gale visą šou vainikavo saliutai iš laivo - buvo spalvinga ir gražu, šventiška ir labai linksma.

Jau po 21-os grįžome į savo kajutę. Visos emocijos dar virė galvoje, reikėjo laiko atsigauti ar apsiraminti. Edvardas atnešė ledų (juos gali valgyti visą parą), sėdėjome savo balkone ir grožėjomės naktiniu Puerto Vajarta.
Laukite tęsinio…..

Kruizas Meksikan Riviera; 2006 m .gruodis; 1 dalis

1 dalis

“Universal Studios”ir Disneilendas Kalifornijoje.
Dvi dienos jūroje

Gruodžio 8, penktadienis

Dažnai kelionės prasideda nuo oro uosto. Ne išimtis buvo ir šį kartą. Iš Albukerko (Albuquerque) iki Solt Leik Sičio (Salt Lake Sity) - tik valandėlė skrydžio. O iki galutinio taško – kruizo pradžios, Los Andželo - buvo dar valandėlė su puse. Šioks toks neramumas buvo prieš pakylant, Albukerko oro uoste, nes, prasėdėjus lėktuve 30 minučių, pranešė, kad vėluojama dėl kažkokių techninių nesklandumų pakilimo take. Prašome nesijaudinti ir panašiai. O mes turėjome tik 1 val. ir 20 min. tarpą iki reiso iš Solt Leik Sičio. Tai kaip čia nesijaudinsi? Bet spėjome…Šį kartą… Grižtant atgal, buvo kitaip.

Beveik 10-ties kilometrų aukštyje dangus buvo giedrutėlis, nei vieno debesėlio. Skridome per Kolorado Nacionalinį Parką (Colorado National Monument), per Huverio užtvanką (Hoover Dam) Nevados valstijoje netoli Las Vego. Man teko pabuvoti abiejose vietose, pamatyti kokio dydžio tiek kalnai ir konjonas Kolorado Nacionaliniame parke, tiek užtvanka ant Kolorado upės. Iš paukščio skrydžio aukščio visa tai atrodė lyg keli brūkšneliai. 200 metrų aukščio betoninė užtvanka, kaip nedidelis lopinėlis baltavo žemai žemai, lyg matytum visa tai žemėlapyje.

Gruodžio 8-ąją, penktadienį, apie 11 iš ryto Los Andželas mus pasitiko šiltu oru, palmėmis ir žydinčių augalų įvairove. Ir visa tai gruodyje. Oro uoste išsinuomavome mašiną ir patraukėme link Holivudo (Hollywood).

Mūsų kruizas prasidėjo sekmadienį po pietų. Buvome suplanavę iš anksto, kaip praleisti laiką iki kruizo pradžios. Jau turėjome bilietus apsilankymui Universaliose studijose Holivude (Hollywood Universal Studios), Disneilende Anahaime (Disneyland, Anaheim) ir rezervavę kambarį viešbutyje šalia Disneilendo. Penktadienio popietė atiteko Universalioms kino studijoms Holivude.

Iš Los Andželes iki Holivudo - tik valandėlė kelio. Įsijungėme mūsų GPS – įtaisą su nedideliu ekranu, kuriame satelito pagalba matomas žemėlapis vietovės, kurioje tu esi ir rodoma kryptis kaip nuvaziuoti iki norimo taško. Tik Edvardas pamiršo patikrinti ar jis nustatytas “su kalbėjimu”, t.y. kai žmogaus balsas sako, kad už tiek ir tiek mylių suksi į kairę, arba keisk juostą ir ruoškis posūkiui į dešinę, ir pan. Labai protingas daikčiukas. Bet jei jis nenustatytas “su kalbėjimu”, tai reikia visą laiką į jį žiūrėti, kad ko svarbaus nepraleistum (prietaisas tvirtinamas ant priekinio automobilio stiklo). Taigi, kai pajudėjome iš oro uosto greitkelio, vedančio į Holivudą, protingasis žaisliukas tylėjo. Prietaisėlį visai neseniai įsigijome ir tuo metu važiuodami nepamanėme, kad mums taip truks to jo kalbėjimo.

Greitkelis buvo “greitas”: 6 eilės į vieną pusę, 6- į kitą. Greitis - apie 130 km. per valandą ir daugiau. Eilės pilnos. Taigi reikia žiurėti į kelią, kad į ką neįsirėžtum ir reikia ziūrėti į protingąjį daikčiuka, kad teisingai nuvažiuotum. Oi, kaip norėjosi kuo greičiau atsirasti vietoje!

Kadangi viskas turi pabaigą, nemalonus važiavimas – taip pat.

Holivudo miestas yra Los Andželo priemiestis su dar keliais miesteliais aplink jį patį. Vienas su kitu jie yra susijungę ir niekada nežinai, kuriame dabar esi. Tada žiūri į žemėlapį ir ieškai taško kuriame randiesi ir oi, aš dabar, pasirodo, viena koja jau Holivude!

Pats Holivudas kyla į žaliais miškais apžėlusius kalnus. Klimatas Los Andželese ir aplink jį (kaip ir visa Kalifornijos valstija) palankus subtropinei augmenijai. Sako, kad niekada nebūna labai karšta (pastaba: šių 2007 metų kelionėje į Kaliforniją vis tik ten buvo nežmoniškai karšta) ar labai šalta. Maloniai švelnios žiemos ir šiltos drėgnokos vasaros. Todėl visa Kalifornija perkrauta žmonėmis, todėl ten toks intensyvus eismas keliuose, todėl ten tiek daug emigrantų ir ypač iš Centrinės ir Pietų Amerikos, kuri visai šalia, ranka pasiekiama…

Taigi mes Holivude. Sekdami kelio ženklus ir žiūrėdami į protingąjį prietaisą, atsiradome prie įvažiavimo į Universalias kino studijas. Užropojome į statų kalną ir paklusdami policijos reguliavimui nuvažiavome prie mašinų stovėjimo dengtų garažų gal keliems tūkstančiams automobilių.

Oro temperatūra buvo apie 20 C šilumos ir daugiau. Viskas žalia, viskas žydi, trumpų rankovių ir šortų oras. O pas mus, Naujojoje Meksikoje, šiais metais siautėjo tikra žiema. Kaip gera buvo nors trumpam iš jos nagų ištrūkti.

Palikę mašiną ir pasiėmę tik būtiniausiaus daiktus (o aš kai ką svarbaus sugebėjau pamiršti mašinoje) patraukėme įėjimo link.

Kadangi jau buvo pietų metas, nusprendėme užkąsti prie įėjimo į studijas esančioje Sunkiojo roko kavineje (Hard Rock Cafe). Prie kavinės lauke aukštai kabojo didžiulis ekranas, kuriame rodė tuos pačius muzikinius video klipus, kaip kad ir kavinės viduje. Virš įėjimo kabojo didžiulė gitara. Tai šio restoranų tinklo simbolis. Šalia televizoriaus ekrano stovėjo gigantiška Kalėdine eglė, kuri priminė, kad dabar, nežiurint į šortais dėvinčius žmones, vis tik žiema.

Studijos yra išsidėsčiusios įkalnėje per du lygius, į kuriuos pakelia ir nuleidžia eskalatoriai. Praėję pro patikrinimus ir įėjimo vartus, įsigijome specialias korteles, suteikiančias teisę į visus renginius eiti be eilės. Už tai buvo papildomas mokestis prie bilietų. Bet buvo verta, nes išvengėme triukšmingų minių ir ilgų eilių. Tokių kaip mes, “be eilės”, buvo ir daugiau, bet tai tik 10-15 žmonių, o ne šimtai.

Gavome šūsnį lankstinukų su informacija ir pradžiai nusprendėme sudalyvauti ekskursijoje po studijas (“Studio tour”). Susiradome ekskursijos pradžios vietą, kur po poros minučių atriedėjo trys vienas su kitu sujungti autobusiukai/vagonėliai dengtais stogais ir atvirais šonais. Mes buvome pirmajame vagonėlyje pačiame priekyje ir prieš pat mūsu nosis ant pakylos veidu į visus sėdėjo ekskursijos gidas, šalia jo, aukščiau, kabojo televizorius.

Pirmiausia pravažiavome kiemais ir siauromis gatvikemis pro didžiulus kelių aukštų belangius sunumeruotus studijų pastatus, kur “daromi” filmai.

Toliau maršrutas vedė pro “Juros periodo parko” filmavimo vietą. Ten mūsų laukė smagūs siurpriziukai. Šalia kelio iš abiejų pusių ramiai sau “stovėjo/sėdėjo” dinozauriško dydžio dinozaurai ir, autobusui pravažiuojant pro pat šalį, jie “puolė” mus, na pagąsdino šiek tiek.

Važiuojam toliau. Pradeda lyti. Na, siaubiakas, galvojame, tik lietaus mums ir tereikėjo. O, pasirodo, “lijo” iš medžių viršūnių, kur įtaisyti specialūs vandens purškimo įrenginiai ir kai filmo scenarijuje yra lietaus scena, jie įjungiami ir pradeda lyti tikras tikručiausias lietus. O tokioms pramogoms bei ekskursijoms lietus ir kiti smagūs dalykai pradėdavo veikti arba autobusui/traukinukui užvažiavus ant specialios vietelės arba vairuotojui spustelėjus mygtuką kažkokiame prietaise. Atrodė, kad viskas labai paprasta. Bet ir ne visai. Visi mechanizmai turi idealiai veikti. Vienam jų sustreikavus, sugriūtų visas staigmenos malonumas. Kad viskas veiktų tiksliai ir laiku prie elektronikos dirbo daugybė žmonių.

Kur mes esame? Taip, taip… Pradeda lyti…. Atidunda perkūnas, žaibuoja…viskas taip tikra… Pasigirsta dar kažkokie garsai. Tai vanduo, atūžia daug putojančio vandens, vanduo veržiasi ir pro netoliese esančio pastato langus, duris, tikriausias potvynis, ir garsas didžiulis… vanduo neša kažkokius medinius daiktus, atrodė nusvies mūsų autobusėlį kaip pūkelį… Bet, vandeniui prisiartinus prie kelio, viskas ima ir akimirksniu sustoja. Vanduo, pasirodo, jam pasiekus tam tikrą vietą, turi kur nutekėti. Kaip bauginančiai viskas tikra! Po šios atrakcijos gidas pademonstravo televizoriuje, kaip toks “potvynis” atrodo filme. Ir niekada nepagalvotum, kad šis ar panašus potvynis “sukurtas” studijoje. Be galo įdomu.

Važiuojam toliau. Pastatyta visa europietiška gatvė, jei kartais prireiktų scenos iš Europos. Negi lėksi į Paryžių kelioms valandoms, kai vietoje štai stovi prancūziško šarmo gatvikė… Toliau – kitokio stiliaus gatvė, mažas amerikietiškas miestelis…. Dar toliau – atskiri įvairūs pastatai. Ir kas labai įdomu – tai tik jų fasadai ir šiek tiek šoninių sienų.

Mus įveža į vieną iš didelių studijos pastatų. Mes- seno miesto gatvėje. Aplink – bespalvės, niūrios sienos. Pradeda trūkinėti grindinys, eižėja betonas, triukšmingai plyšinėja asfaltas šalia mūsų autobuso… juda visa gatvė, o tai reiškia, kad prasideda žemės drebėjimas. Iš viršaus su didžiuliu trenksmu įkrenta lėktuvas! Iš kažkur prie pat autobuso, ir dar mano pusėje, žaižaruojančiomis akimis visas juodas išnyra milžiniškas orangutangas- King Kongas…. Visi cypia žviegia iš smagumo! Kaip gerai, kad viskas netikra!

Įvažiuojame į kitą studijos pastatą. Autobusas pradeda linguoti į šonus, vėl plyšinėja trūkinėja asfaltas, šalia eina geležinkelio bėgiai.
Ir jais visu greičiu iš toli atlekia traukinys ar kažkas panasaus, nes tamsu ir visai nieko nesimato, o lekia kažkas “tas” tiesiai į mūsų autobusą!!! Ir tik šast prieš pat nosį jis metasi į šoną ir subyra į šipulius….po sekundės viską užlieja potvynis….Ir toks jausmas, kad mūsų autobusas visu greičiu skuodzia iš tos stichinės nelaimės vietos. Puikiai viskas padaryta! Ir taip daugeli kartų kiekvieną dieną studiju lankytojams demonstruojamos filmu “katastrofos”. Norėčiau viską pakartoti.

Važiuojame pro “ežerą”, kur visokios didelės baisybės plaukioja…Prie pat manęs išnyra ar tai banginis ar kažkoks panašus į jį, tik vandenį purškia…..Bet vanduo tai mūsų nepasiekia, gal keli lašeliai dėl smagumo, va kaip viskas sutvarkyta. Užsidega didelis gaisras vandenyje, toliau - dar vienas…ir mūsų autobusas pamažu svyra į vandenį… Kaip viskas realu! Tiek emocijų visiems!

Važiuojant toliau, ant kelio pamatome vyruką laikantį raudoną užrašą STOP! Autobusas sustoja ir gidas paprašo mūsų nekalbėti, nes netoliese, už posūkio, filmuoja serialą “Nusivylusios namų šeimininkės” (“Desperate house wives”). Po minutėlės pamatėme vienoje “gatvėje” prie namų daugybę kamerų ir kitokios filmavimo įrangos.

Kitas vaizdas- iš filmo apie Kalėdas. Stovi pastelinių spalvų pastatas su lopinėliais baltutėlio sniego aplink… sukurta graži švelni pasakiška nuotaika….

Jei dar neteko, progai esant, pažiurėkite filmą “Pasauliu karai” (“War of Worlds”). Mes esame toje scenoje, kur sudaužytas, tiesiog per pusę perplėštas Boengo lėktuvas. Jis taip įtikinančiai “tikrai” sudraskytas, keleivių sėdynės suplėšytos….Aplink – vien šiukšlės, lėktuvo liekanos, kitoje gatvelės pusėje - apgriuvę namai…..
Man teko matyti filmą ir būtent dėl šios scenos žiurėjau jį pakartotinai. Kino studija pirko tikrą lėktuvą ir jį taip įtikinančiai suniokojo, kad filme viskas kaip kare atrodo. Kiek žmonių ten dirbo ir kiek laiko užtruko taip suniokoti visą lėktuvą? Sunku įsivaizduoti….

Važiuojame toliau….Įlendame į siaurą tunelį. Aplink mus atgyja Egipto mumijos…Užtemsta, vaizdas priekyje pradeda suktis ratu ir toks jausmas kad ir autobusas verčias šonais ir sukasi ratu… Edvardas man vėliau paaiškino, kad žmogaus smegenys taip jau surėdytos, kad joms pakanka kažkokio sukamojo judesio ar tik tokio reginio pirmo impulso ir jos pačios toliau vykdo visą veiksmą ir mes jaučiame tą “sukimąsi”, griebiamės vienas už kito ir už sėdynių atramų….Visiškai tamsu, “vėjas” pradėjo “pūsti” ir gidas kraupiu balsu praneša naujieną, kad mus užpuolė vabalai……Vaizduotė taip gerai suveikia, kad tik klykia visi, tik purtosi tuos vabalus, nors juk nei jokių vabalų nei sukimosi nebuvo…….Nenupasakojami pojūčiai, o kaip juokėmės paskui!

Visas pasivažinėjimas tetruko apie valandą, o kiek įvairiausių emocijų ir reginių. Tai buvo linksma.

Mes turėjome pakankamai laiko sudalyvauti dar vienoje atrakcijoje. Iš viso jų yra apie 15, bet tam prireiktų mažiausiai savaitės. Įsigyti bilietai galiojo visai dienai visos studijos pramogoms. Sekanti pramoga vadinosi “Vandens pasaulis” (“Water World”). Ji irgi susijusi su to paties pavadinimo filmu, kuriame vaidino Kevinas Kostneris (Kevin Costner). Juk čia kino studijos, viskas susiję su kinu. Apie 16–tą valandą atvėso oras, pradėjo temti. Mes juk gana aukštai kalnuose. Gerai, kad turėjau pasigriebusi lengva striukę. Prisėdome puodeliui karšto šokolado…..

Gigantiškas pastatas buvo lyg iš spalvotų odos skiaučių sulipdytas. Prie pagrindinio įėjimo laukė didelė minia, o mes nuėjome ten, kur visi buvo “be eilės”. Na gal 15-os žmonių būrelis lūkuriavo. Labai šaunus juodaodis simpatiškas vaikinas linksmino visus laukiančiuosius ir pasakė, kad jeigu nenorime sušlapti iki paskutinio siūlelio, turime sėsti aukštai sidabrinės spalvos suolų eilėse. Taip ir padarėme. Kas gi ten buvo viduje? Ogi scena, taip realiai atitinkanti filmą. Visi pastatai tokie kokie ir buvo filme, ir vanduo, daug vandens. Iš išorės pastatas visai neatrodė toks didelis, koks jis buvo viduje. Kol suėjo visi žmonės praėjo gal 10-15 minučių. Sidabrinės spalvos suolų eilės pačiame viršuje buvo skirtos tik tiems ”be eilės”. Kitiems neleidžiama buvo ten sėsti, nors ir daug tuščių vietų buvo.

Įsijungiau video kamerą ir ruošiausi nufilmuoti visą reginį, bet……pasibaigė kameros bateriją, o atsarginės tai ir nepasiėmiau, palikau kameros krepšelyje automobilyje, kuris buvo labai toli…. Nepabėgėsi ir nepasičiupsi…. Vaje, vaje, kaip gaila buvo. Susukau keleta trumpų filmukų su fotoaparatu.

Kad įsivaizduoti kas ten vyko, reikia pamatyti tikrą filmą “Vandens pasaulis”. Buvo daug akrobatinių elementų, čiuožimo virvėmis nuo pastato iki pastato, daug šaudymo, vandens purškimo stipriomis srovėmis, lakstymo vandens motociklais ant posūkių taip “užsukant”, kad vandens čiurkšlės skriejo į žiūrovus ir jie iš džiaugsmo krykštavo……Vandens mums visai nesinorėjo ir sėdėdami pačioje paskutinėje eilėje, žinojome, kad jo negausime. Gal vasara ir gerai būtų atsigaivinti nuo Kalifornijos šilumos, bet ne gruodyje. Buvo daug muzikos iš kino filmo. Pagrindiniai šou dalyviai turėjo mikrofonus, taigi buvo daug garsaus šūkavimo, daug “muštynių” ir kitokio “karo”… Spektakliukas tęsėsi tik apie 15-20 minučių.

Kadangi brangiau mokėjome už bilietus, po programos pasilikome pasiklausyti šou dalyvių pasakojimo, kaip jie visa tai daro. Buvo labai įdomu. Ir čia naudojama daug elektronikos, nes buvo daug vandens triukų, kurie, pasirodo, įsijundavo automatiškai. Programos dalyviai ilgokai buvo vandenyje, jie vilkėjo specialius kostiumus, kad nesušaltų ir pan….Kai išėjome, jau buvo visai tamsu.

Vakarieniavome Foresto Gampo restorane. Toks yra filmas “Forest Gump”. Restorano viduje – viskas susiję su tuo filmu ir pagrindiniu jo veikėju Forestu: nuotraukos, paveikslai ant sienų, įvairiausi užrašai, ir pan. Susižavėjau mūsų padavėju: gal koks 18-os, aukštas, lieknutis juodaodis vaikinukas su didele smulkučių kasyčių krūva ant galvos. O koks mielas, simpatiškas ir paslaugus! Išsiaiškinome, kad jis atvažiavo į Los Andželes iš Vašingtono studijuoti ir nori tapti aktoriumi. O kad turėtų pinigų mokslams ir pragyvenimui dirba padavėju. Jo arbatpinigiai turėtų būti puikūs.

Pavakarieniavę patraukėme Anahaimo link, ten, kur yra Disneilendas ir mūsų viešbutis. Įsijungėme kalbančiojo žaisliuko “balsą” ir po geros valandėlės važiavimo jau nebe tokiu užsikimšusiu greitkeliu įsiritome į patogią lovą. Po malonių įspūdžių pilnos dienos greitai pasidavėme miegui…

Gruodžio 8, šeštadienis

Anahaime buvo irgi šilta, plius 25 C, ne mažiau. Viešbutis buvo tik kelios minutės kelio nuo Disneilenado parko. Suradau netoliese neblogos Sietlo kompanijos kavos ir nuėjome vėlyvų pusryčių. Minios žmonių ėjo į Disneilendą - pramogų parką, vieni nešini vos kelių dienų kūdikiais, kiti vedini pulkais vaikų. Taip, tai vaikų pramogų parkas, bet suaugusiems ten irgi yra ką veikti. Įėjimų į parką gal 50, atidžiai tikrino visų krepšius. Pamačius tą minią žmonių pamaniau, kaip čia reikės visą dieną ir ištverti....

Į akis, į ausis ir į visą kūną plūstelėjo triukšmas, gyvos muzikos garsas, ir žmonės, pro kuriuos reikėjo kažkaip pralaviruoti, neužlipant ir nesutraiškant palei kelius lakstančių vaikų ...

“Pagrindinėje gatvėje” stovėjo gigantė Kalėdinė eglė gigantė su kamuolio dydžio burbulais, per juos net eglės šakų nesimatė. Prie eglės grojo orkestras. Garsiakalbiai orkestro atliekamą muziką skleidė po visą parką....Ne vien tik Kalėdinė eglė, bet ir tūkstančiai raudonųjų poinsetijų priminė, kad čia pat Kalėdos. Jos kabojo krepšeliuose, vazonėliuose stovėjo gėlių klombose. Visas Disneilendas sudarytas iš 8 atskirų stambių teminių parkų: Pagrindinė JAV gatvė (Main Street USA), Naujojo Orleano Aikštė (New Orlean’s Square), Nuotykių šalis (Adventureland), Fantazijos žemė (Fantasyland), Rytojaus zemė (Tomorrowland) ir kiti. Visi parkai turėjo savo kavines, restoranus, parduotuves ir ilgus sąrašus įvairiausių atrakcijų tiek mažiems tiek dideliems.

Pasirinkome paaugusiems tinkančią kelionę laiveliu į džiungles Nuotykių šalyje. Kad įsėstume į laivelį reikėjo atstovėti eilutę, kuri buvo labai gudriai “paslėpta” ir neatrodė tokia ilga: eilė vingiavo per dviejų aukštu pastatą laiptais aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal, ir vėl aukštyn ir vėl žemyn ir tt. ir pan. Tik pora kartų stabtelėjome minutėlei, o taip visą laiką eilė “judėjo” ir iš lauko jos visai nesimatė. Įsėdome gal į 20 žmonių talpos valtelę su gide ir pradėjome plaukti džiunglių upe. Pradingo triukšmingas parkas su milijonine minia, atsidūrėme gamtoje.....Vingiuotas upeliūkštis vedė pro vešlią augmeniją. Nesupratau, ar ji buvo tikra ar ne, tokia žalia, susivijusi, tanki kaip siena....Muzikos garsai ir triukšmas pavirto į paukščių čiulbėjimą ir gyvūnų riaumojimus: upėje maudėsi dramblių šeimynos, prie pat mūsų laivelio drambliukai spjaudėsi vandeniu, bet vis nepasiekdavo mūsų; krante dūko beždžionių šeimos, ganėsi zebrai, žirafos, snaudė liūtų banda.....Visi gyviai buvo natūralaus dydžio, judantys, krutantys, riaumojantys ir tokie tikri... Prie pat valtelės išnirdavo ir mus gąsdindavo įvairiausios žuvys. Upė vingiavo ir jos aštrūs posūkiai vis kitokiu vaizdų atverdavo – tai kriokliai krenta, tai indėnų gentis šoka, tai drambliukai su indėnais žaidžia....Atrodė, kad mes atsidūrėme Afrikoje..... Staiga priplaukėme juodą kiaurymę ...ir nėrėme į ją žemyn. Gavome šiek tiek vandens, bet buvo keleto sekundžių smagus kritimas nuo uolos. Buvo labai smagu! Pasikrovėme pakankama doze teigiamų emocijų.

Pabuvojome Tarzano namelyje medyje (Tarzan’s Treehouse). Iš storo lyno surišti laipteliai, takeliai vedė iš medžio į medį, pakeliui supažindinant kaip Tarzanas gyveno, kuo maitinosi, ką skaitė ir pan. Aukštai viename iš medžių krepšelis su verkiančiu kūdikiu pakabintas buvo. Verkimo įrašas buvo toks tikras ir iš tikrųjų atrodė, kad tame krepšelyje verkia kūdikis…

Plaukėme Kolumbo laivu aplink Tomo Sojerio salą. Laivas padarytas pagal tikro Kolumbo laivo modeli. Pakeliui krantuose irgi visokie netikėtumai laukė: indėnas ant žirgo sveikino visus, briedis į vandenį įsibridęs, vaikai aprengti piratais sveikino visus praplaukiančius ir pan…..Be mūsų laivo plaukiojo ir mažesnės valtelės, gabenančios žmones ir į salą. Laive per garsiakalbius pranešdavo ką mes matome krante ir kas lauks už posūkio. Tai buvo ramus, lėtas 15-20 minučių pasiplaukiojimas.

Nuėjome į Alisos stebuklų šalį. Kol aš prastovėjau eilėje prie tualetų Edvardas susipažino su ligoninės direktoriumi is Jutos valstijos, kurio specializacija radiologijoje. Maloniai šnektelėjome apie mūsų laukiantį kruizą ir Disneilendą.

Keletą minučių pažiūrėję ispaniško šokio nuėjome į Rytojaus žemę sudalyvauti kelionėje į žvaigždes (Star Tours). Ir vėl nemaža judanti ir vingiuojanti eilutė mus atvedė į nedidelę salę. Mums teko atsisėsti pirmoje eilėje. Priekyje buvo ekranas. Tai buvo filmukas apie žvaigždžių karus, bet jautiesi taip, kad tu pats kokiame erdvėlaivyje ten leki: kėdė juda kruta į visus šonus ir tu nardai tarp pasaulių… Emocingas “pasiskraidymas”.

Pavakarieniavę nuėjom pažiūrėti trijų matavimų filmo (3D) “Brangusis, as sumažinau žiūrovus”. Visiems davė specialius akinius ir per juos matėme kai kuriuos daiktus iš ekrano prie pat mūsų, atrodė jie lėkdami atsitrenks į mus, jei nepasitrauksime..... Pavyzdžiui, šnypščiančios gyvatės su ilgais liežuvėliais pralekiančios visai palei pat mūsų nosis.... Labai faina buvo, linksmas ir atpalaiduojantis filmas.

Jau pradėjo temti ir nusprendėme pasivažinėti traukinuku aplink visą parką. Bėgiai ėjo aukštai virš parko, taigi visas parkas skendėjo daugybėje žibančių tviskančių Kalėdinių papuošimų jūroje. Alicijos pasakų šalies pilis žėrėjo iš tikrųjų pasakiškai.

Nuostabu, kad tiek daug vaikų turi galimybę pamatyti ir pasivaikščioti po gyvą “pasaką”...

Į viešbutį sugrįžome apie 19-tą valandą, pavargę nuo vaikščiojimo minioje ir nuo įvairiausių emocijų pertekliaus.

Per televiziją transliavo juodaodžio dainininko John Mathy’s 50-ies metų scenoje koncertą. Edvardas atnešė vyno ir ledų, labai gerai tinkančių prie transliuojamo koncerto.

Apie 21-ą vakaro Disneilende buvo fejerverkas ir mes jį labai gražiai matėme lauke prie viešbučio. Dar viena diena praėjo puikiai.

Gruodžio 10, sekmadienis

Edvardui belaukiant eilėje pusryčių prancūziškoje kavinėje, aš spėjau kavos sau sulakstyti. Papusryčiavę atvažiavome į Long Byč (Long Beach) prieplauką tikėdamiesi, kad ten bus kur palikti nuomotą mašiną, bet vis tik ją teko grąžinti į Long Byčo oro uostą ir su taksi grįžti į prieplauką.

Uoste šalia kruizui pasiruošusio Carnival Pride laivo stovėjo ir senasis kruizinis laivas “Mary Queen” (“Karaliene Marija”), kuriame dabar yra viešbutis.

Beveik dvi valandas atstovėjome eilėje įsodinimui į laivą. Aplink buvo linksmi žmonės, pasiruošę geram poilsiui. Šalia stovėjo vyriškis, kuris keliavo vienas. Na galvoju, šitas “kabins” mergužėles... O buvo kitaip. Mes su juo vėliau susidraugavome ir išsikalbėjome....Labai įdomus, inteligentiškas vyriškis....bet apie viską iš eilės.

Laivas jau buvo papuoštas Kalėdoms, visas tviskėjo šventinių papuošimų ir žvakių šviesoje, buvo labai gražu... Džiaugėmės savo kajute su nuosavu balkonėliu. Kajutėje be lovos dar buvo ir sofa su nedideliu staleliu, o visa kita kaip ir visada- dušas, spintos drabužiams, televizorius, mažas baras/šaldytuvas....

Iš karto po pietų praėjome saugumo instruktažą – su apsaugos liemenėmis visi rinkomės į nustatytas vietas ir išklausėme nurodymų kaip elgtis nelaimės atveju.

Kai rezervavome vietas kruizui pasirinkome ankstesnįjį vakarienės laiką, t.y. pirmą pamainą nuo 17.45, bet dėl kažkokių priežasčių mūsų laikas buvo sukeistas su vėlesniuoju. Taigi pirmąjį vakarą vakarieniavome vėlai, nuo 20.15, nors kitoms dienoms vakarieniavome mūsų pasirinktu ankstesniuoju laiku. Bet pirmos vakarienės metu turėjau malonų siurprizą. Padavėjui priėmus užsakymą padavėjo padėjėjas paprastai atneša vandens, duonos ir pan. Prie mūsų stalo priėjus vaikinui perskaičiau jo kortelėje “Arūnas, Lithuania” (visi padavėjai ir jų padėjėjai turi prisisegę korteles su vardais ir šalių, iš kur jie atvykę, pavadinimais). Aš jam ir sakau, Labas Arūnai. O jis iš tikrųjų netekęs žado.... labas...Vaikinas iš Pakruojo, laive dirba labai neseniai. Laive lietuviai buvo tik du, Arūnas ir mergina, dirbanti kazino. Vėliau susiradome ir ją, vardu Asta. Mūsų stalas buvo tik keturiems, kita pora buvo labai mieli juodaodžiai is Los Andželes. Vyriškis turi nuosava krovinių pervežimo įmonę, taip pat nuomoja priekabas. Bet mes juos matėme tik tą pirmą vakarą, nes pakeitėme vakarienės laiką į ankstesnįjį.

Laivas iš uosto pajudėjo apie 17-tą valandą. Lijo, bangos buvo didelės, laivas stipriai siūbavo… Ne tik tą vakarą, bet ir vėliau….Po vakarienės, kai mes stovėjome balkone, praplaukėme pro kitą kruizinį laivą, visą didelį ir apšviestą kaip Kalėdinė eglė…..Edvardas padarė gražią jo nuotrauką.

Tą patį vakarą užėjome į Vakarų parko meno aukciono (Park West Art Auction) galeriją, kur buvo dalijamas šampanas ir kviečiami žmonės sudalyvauti žaidime - atspėti galerijoje esančio Pikaso paveikslo kainą. Na, kodėl gi nepažaidus? Edvardui parašius “dvidešimt tūkstančių”, prie jo priėjo galerijos darbuotojas ir pasufleravo, kad suma turėtų būti iš šešių ženklų, na, kad visai nenugrybautų... Edvardas priekyje prirašė vieneta, o aš – dar daugiau: skaičiu 210.000. Neturėjau žalio supratimo apie paveikslo kainą, žinojau, kad turėjo būti daug… Bet mano skaičius buvo neblogas!!! Sekančią dieną paveikslų aukciono metu turėjo išaiškėti žaidimo nugalėtojas, kuris ir laimės galimybę išsirinkti paveikslų už 1.300 dolerių. Na, bet apie viską iš eilutės…

Po kelių taurių šampano ir apžiūrėjus galerijoje esančius paveikslus nuėjome į pirmajį koncertą – Sveikinimo, atvykus į laivą šou- kur laivo programų direktorius pristatė dainininkus, muzikantus ir paprašė žiūrovų nefotografuoti koncerto metu, kad atlikėjai neįgriūtų į orkestro duobę, nes laivas gana stipriai bangavo... Beje, su kruizo programų direktoriumi Džefu Bronsonu (Jeff Bronson) vėliau susipažinome iš arčiau ir maloniai pabendravome.

Gruodžio 11-12, pirmadienis–antradienis

Dvi dienos jūroje prabėgo labai greitai. Neteko nuobodžiauti, neteko galvoti, ką čia dabar nuveikus – reikėjo tik spėti rinktis iš siūlomų veiklos rūšių. Pirmadienio rytą programų direktorius didžiausioje laivo koncertinėje salėje pristatė visuose trijuose sustojimuose krante siūlomas ekskursijas. Mes jau buvome viską išsirinkę iš nusipirkę iš anksto, bet vis tiek nuėjome pasiklausyti detalesnės informacijos, ką gi mes pamatysime ir patirsime visose trijose vietose: Puerto Vajartoje (Puerto Vallarta), Mazatlane (Mazatlan) ir Kabo San Luke (Cabo San Lukas).

Papietavę nuėjome į pirmajį paveikslų aukcioną, kur buvo paskelbtas nugalėtojas, arčiausiai tikrosios atspėjęs Pikaso paveikslo kainą.

Aukcionai vyksta kitoje labai didelėje laivo salėje. Toje pačioje salėje išdėlioti paveikslai, kuriuos galima įsigyti aukcionų metu, kurie prasidėdavo tryliktą valandą ir baigdavosi apie šešioliktą. Visą popietę ten nemokamai davė šampaną. Išgeri taurę, tau atneša kitą. Ir taip tris valandas. Manau, kad šampanas buvo europietiškas arba labai geras amerikietiškas, nes buvo gana skanus.

Prie įėjimo į salę, reikėjo užpildyti pora popierėlių, kurie suteikė kiekvienam teisę dalyvauti aukcione su priskirtu numeriu. Mūsų buvo 145 ir 146. Įsitaisėme pirmojoje eilėje.

Akcioną vedė dvi jaunos, šaunios merginos ir labai simpatiškas vyrukas, kuris, beje, ir pagrindinė aukcono vedėja, blondinė australė Natali, buvo sužadėtiniai. Ji - lieknutė, aukštaūgė ant smailų aukštakulnių, jis – nedidelio ūgio, bet labai išvaizdus, juodbruvas, malonus jaunas vyriškis. Aukciono vedėjai pristatė dailininkus, kurių paveikslai dalyvauja aukcione, ir žiūrovams pasiūle apžiūrėti darbus. Jei kas patiko ir norėjai įsigyti, apie tai reikėjo pasakyti vienam iš aukciono vedėjų, kuris pasiūlydavo žemiausią kainą ir ant paveikslo rėmelio uždėdavo spalvotą lipduką. Tai reiškė, kad tą paveikslą aukciono darbuotojai, du gana vikrūs pagalbininkai, turėjo atnešti į salės priekį ir eilės tvarka uždėti ant specialių stovų, kad visi gerai jį matytų.

Bet, pirmiausia, ant stovo uždėjo Pikaso paveisklą. Mano kūnelis tik pagaugais nuėjo....Matyt viską nujautė....

Natali paskelbė, kad loterijoje-paveikslo kainos spėjime dalyvavo virš šimto žmonių ir arčiausiai atspėjęs kainą buvo ponas toks ir toks... bet jo nebuvo salėje!!! Mano širdis tik stabtelėjo….Vedėja kalbėjo toliau: sekantis, arčiausiai atspėjęs kainą - Vita Henderson!
Paveikslas kainavo 196 tūkstančius dolerių, o aš loterijos biliete įrašiau 210 tūkstančių. Greičiau už šviesą atsidūriau prie vedėjos. Net nežinau kodėl mane ten kojos nunešė, to nereikėjo, bet aš buvau prie Natali. Ji pasakė, kad aš laimėjau teisę išsirinkti paveikslų už vieną tūkstantį tris šimtus dolerių. Buvo smagu, visi sveikino, prilėkė padavėja su šampanu... O, jūs dar turite? Imkite dar vieną taurę.....Taigi, kruizas prasidėjo nuo malonaus siurprizo, kurių buvo ir daugiau.

Vakare, valandėlę prieš vakarienę, buvo kapitono kokteilių vakarėlis. Visi pasipuošę ėjome į didžiąją koncertinę salę, ten grojo orkestras, nešiojo kokteilius ir mažas užkandėles, laivo kapitonas pristatė baltai uniformuotą laivo įgulą ir kitus, besirūpinančius mūsų patogumais ir laisvalaikiu. Po valandėlės ėjome vakarieniauti ir susipažinome su naujaisiais pirmosios pamainos stalo kaimynais. Tai buvo Džeromas ir Debi (Jeromme ir Debbie), pora is Los Andželes. Mūsų stalas buvo nedidelis, keturvietis. Prisiminėme, kaip smagu buvo ankstesniuose kruizuose vakarieniauti prie didesnio, aštuonviečio stalo....Daugiau žmonių, daugiau temų pokalbiams...

Po vakarienės paveikslų aukciono galerijoje išsirinkome du paveikslus už 1300 dolerių. Pasirinkimas buvo tik iš penkerių ir man labai patiko tik vienas iš jų, kiti buvo šiaip sau, bet ….iš karto pagalvojome, kad gal pavyks parduoti. Mums reikėjo sumokėti apie 600 dolerių už pasirinktų paveikslų įrėminimą ir jie turėjo būti atsiųsti į namus 4-6 savaičių bėgyje. Vėl buvo pilstomas šampanas…Ir taip laive kas vakarą...

Vėlai vakare žiūrėjome koncertą “Nuostabus pasaulis” (Wonderful World). Artistai pristatė muziką, dainas ir šokius iš viso pasaulio: JAV, Tolimųjų Rytų, Europos, Rusijos, Afrikos…

Antradienį iš pat ryto abu išskubėjome į SPA. Edvardas buvo išsipirkęs kūno masažą, o aš pasilepinau įvyniojimu į jūros žoles/dumblius ir masažu.

Vėliau aš klausiausi informacijos apie apsipirkimą Meksikoje: juvelyrinius dirbinius patariama pirkti tik parduotuvėse, kuriose bus garantuojama kokybė, vengti gatvės prekeivių ir pan. Brangios deimantų parduotuvės Meksikoje turi sutartis su kruizinių laivų kompanijomis ir laivų keleiviai gali įsigyti pas juos deimantų ir kitų brangių juvelyrinių dirbinių su šiokiomis tokiomis nuolaidomis.


Edvardas tuo metu ieškojo bridžo klubo, bet ten nerado nei vieno žaidėjo.

Papietavę vėl nuėjome į aukcioną. Ei, ten gi duoda šampaną!
Sudalyvavau dar vienoje bilietukų loterijoje. Aš gavau krūvą bilietukų (gavau jų daug už pirmąjį laimėjimą, na gal kokį penkiasdešimt), o aukciono vedantysis traukia iš didelio indo tų bilietukų šakneles. Taigi ištraukė manajį! Kažkodėl gerai sekėsi. Reikėjo ir vėl išsirinkti paveikslą, tik šį kartą už 650 dolerių. Jau žinojau, kad dykai dalinamų paveikslų pasirinkimas nebuvo labai geras, bet... vis gi, laimėjau.

Mano išsirinktieji laimėtieji paveikslai buvo tokie: Emile Bellet “D’or et de Reve”, Linda le Kinff “Robe du Soir” ir Anatole Krasnyanski “Musical Sphere”. Prancūzo Emile Bellet paveikslas - tikras gražuolis. Pirkome dar tris. Į kompaniją laimėtam Emile Bellet “print’ui” įsigijome jo ”Douceur Bleue” kopiją ant drobės su autoriaus nuspalvinimu. Tai jau aukštesnės kategorijos paveikslas ir nuostabiai gražus. Šie Emile Ballet romantiški paveikslai turi daug geltonos, mėlynos ir šiek tiek raudonos spalvos, bei abstrakčią moters figūrą ... O į kompaniją jau turimam Martiros Manoukian paveikslui, įsigytam anksteniajame kruize, jo nutapyto “Golden Shimmer” kopiją. Mūsų turimų Martiros paveikslų “print’ai” yra atspausti, bet spalvos ir kiti nuostabūs potėpiai ir kitokie puošybiniai elementai yra padaryti paties menininko. Originalius paveikslus sunku “įkasti”, o “print’ai” – kainuoja pakenčiamai. Antrasis, šiame kruize įsigytas, buvo mažesnis už pirmąjį ir šiek tiek pigesnis- 3 tūkstančiai 200 doleriu, kai pats originalas būtų gal ir 10 tūkstančių. Martiros originalūs darbai yra saugomi muziejuose Europoje.

Edvardas negalėjo nenusipirkti mažuliuko, jam vaikystę primenančio paveikslo, iš animacinio meno “Peanuts Red Baron”. Tai “snoppy” (šuniukas ant raudonos šuns būdelės).

Nelengva buvo surasti namuose tinkamą jiems visiems vietą.....Bet pergrupavus kitus, viskas įmanoma, kai to labai nori.

Aš jau maniau, kad ateities kruizuose į aukcionus nebeisime, bet Edvardas pareiškė, kad būtinai eisime, nes ten smagu praleisti laiką, kai laivas jūroje, ir būtinai pirksime, jei kas labai patiks...... Mums reikia jau ne vieno kambario be langų su daugeliu tuščios vietos ant sienų... O gal kitą namą-paveikslų galeriją šalia pasistatyti? Visai gera ideja!

Užsiplepėjau apie aukcionus, bet juose sudalyvauti yra “fun” –smagu.

Po aukciono valandėlę pasilepinau saulytėje nuosavame balkone ir vėliau nuėjome į vakarėlį, skirtą pakartotiniems kruizų linijos Karnival (Carnival) klientams, t.y. tiems, kurie jau nebe pirmą kartą plaukia su Karnivalo kompanijos kruiziniais laivais. Buvo linksma, dalijo skanius kokteilius...

Prieš pat vakarienę laive susitikome (ko tik nebūna gyvenime!) Edvardo buvusį kolegą su žmona. Tai buvo juoko! Jis pasakė, kad iš mūsų vietovės, iš Espanolos, laive yra 18-os žmonių grupė.

Mano nuosavas “Kalėdų Senis” – Edvardas - nupirko keletą sidabrinių žiedelių – laive išpardavimų irgi būna...Ir dar vieną nupirko labai gražų...Didelė dovana 5-ių metų santuokos proga: tanzanito akmuo su 6 deimantais baltame aukse. Man reikiamo dydžio nebuvo, bet kruiziniai laivai turi savo juvelyrinių dirbinių taisyklas krante ir ten paslaugos nieko nekainuoja. Taigi, žiedelį teko siųsti padidinimui. Prieš pat Valentino dieną mano gražuolis atkeliavo..... Tarp kitko, tanzanitas randamas vienintelėje vietoje pasaulyje- Tanzanijoje, Afrikoje. O ir aptiktas jis buvo atsitiktinai, ieškant safyrų 1960-aisiais. Labai miela tą brangų žiedą turėti... gražu būtų derantys auskarai iš to paties akmens....
Matyt, tik iškeliavus Anapilin visi žemiškieji materialieji norai pasibaigia...

Skaitykite tęsinį...

Kruizas Viduržemio jūra; 2006 m. pavasaris; 4 dalis

Libija – Malta – Italija – JAV. 2006 m. kovo 28 – balandžio 4 d.

Kovo 28-oji, antradienis

Iš ryto niekur nebereikėjo skubėti, buvo ilgi pusryčiai… Padrybsojau ant denio saulytėje porą valandėlių, nes mums jau reikėjo ramaus poilsio ir laiko viskam suvirškinti: ir įspūdžiams, ir nemalonumams.

Tik dabar prisiminiau viena dalyką, prie kurio taip ir nepripratome: laive visa informacija buvo skelbiama penkiomis kalbomis: anglų, italų, vokiečių, prancūzų ir japonų, nes kruize buvo tų šalių kelionių agentūrų organizuotos grupes, reikėjo, kad visi viską suprastų. Vos tik išgirstame kažką pranešant per garsiakalbį, būtinai reikia sulaukti, kol nuskambės ir angliškai…

Tą dieną atplaukėme į Libiją, į Tobruko uostą. Buvo apie 4 po pietų, kai pamatėme pilkšvus Libijos krantus. Iš laivo atrodė, kad mieste visiškai nėra jokios žalumos, vien kažkokį betoną primenantys pilkai rusvi pastatai.

Laivas prisišvartavo uoste. Aš stovėjau ant viršutiniame denyje kartu su daugeliu kitų turistų, o Edvardas tuo metu buvo vienoje iš astronominių paskaitų. Į prieplauką atvažiavo autobusas ir keletas automobilių, iš autobuso išlipo rudos ir baltos spalvos kostiumais apsirengę vaikai, išsirikiavo po kelis eilėse ir dainuodami žygiavo laivo kapitono komandos link. Kapitonui ir jo pavaduotojui jie įteikė didžiules gėlių puokštes, tada vėl dainavo, vis suplodami delnais, paskui su kapitono komanda fotografavosi, o laivo įgula vaikams padovanojo kepuraites… Viską filmavo, matyt, vietinė televizija.

Vėliau man Edvardas papasakojo, kad dėl politinių motyvų Libijoje amerikiečių nėra buvę nuo 1972 metų. Nors mūsų laivas ir nebuvo amerikietiškas, bet pusė jo keleivių buvo iš Amerikos. Vien tai, kad mes buvome Libijos uoste ir atvykome čia stebėti Saulės užtemimo, matomo jų šalyje, buvo didžiulis įvykis Libijai.

Paskui į prieplauką atvažiavo dar du autobusai pasiimti iš laivo 60 žmonių, kurie nusipirko Saules užtemimo stebėjimą su išvyka iš vakaro ir nakvyne palapinėje dykumoje. Mes to nedarėme, nes abiems tai būtų kainavę beveik visu tūkstančiu dolerių daugiau. Du mūsų stalo kaimynai ten važiavo ir paskui sakė, kad buvo labai įdomu.

Sužinojome, kad po vakarienės dar tą patį vakarą autobusai veš iš uosto į miestą, tad nusprendėme pasinaudoti ta proga ir pažiūrėti, kaip atrodo Tobrukas. Stalo kaimynai Judy ir Ronas prisijungė prie mūsų. Buvo viena būtina sąlyga moterims - reikia galvos apdangalų, ilgų rankovių ir ilgų kelnių… Aš gi buvau pamiršusi pasiimti sau šaliką, todėl Edvardui teko sulakstyti pas vienus pažįstamus į kajutę ir iš kinės pasiskolinti man šaliką galvai pridengti. Buvo gana šilta, bet teko rengtis ilgomis rankovėmis. Viskas buvo organizuota taip greit ir sklandžiai, kad net pinigų galėjome pasikeisti į Libijos valiutą prieš išeidami iš laivo.

Išvažiavome iš uosto apie 7.30 vakaro. Autobuse buvo vietinis gidas, kuris labai gražiai angliškai kalbėjo, kaip visi Libijoje džiaugiasi, matydami daug amerikiečių jų šalyje. Ir jis pats buvo tikrai susijaudinęs ir labai dėkojo mums, kad atvažiavome. Jis pasakojo, kad Tolbruke dar nėra gerų restoranų, kad jie čia turi tik vieną viešbutį su pora žvaigždučių, bet žmonės čia labai draugiški, kad galime jaustis saugūs.

Mus nuvežė, kaip aiškino, į patį miesto centrą. Išlipame iš autobuso ir… Netoli kažkokie pastatai, tarp jų eina žvyro ir pusiau asfalto gatvė, jokių šaligatvių, visur kažkokie gelžbetonio blokai mėtosi, šiukšlės visur, popiergaliai… Daug šiukšlių. Apšvietimo gatvėse jokio, tik tiek šviesos, kiek sklinda iš tų pastatų ar kažkokių mažų parduotuvėlių. Žodžiu, buvo nejauku…

Visur būriavosi berniukai ir kiek vyresni vyrukai, jokios mergaitės ar moters… Keli dešimties ar dvylikos metų berniukai priėjo prie mūsų, ir vienas iš jų gražiai angliškai paklausė: “Are you americans?” (“Ar jūs amerikiečiai?” Kai atsakėme, kad taip, jie didelėmis akimis susižavėję žiūrėjo į mus. Nieko panašaus nebuvo į vaikus, kuriuos matėme Egipte prie piramidžių ar Sfinkso. Ten tokie vaikai jau buvo išmokyti iš turistų vos ne jėga ištraukti pinigų, ką nors jiems parduodant ar tiesiog prašant išmaldos...

Libiai buvo absoliuti priešingybė: vaikai išsižioję žiūrėjo į skaitmeninius fotoaparatus, prašėsi fotografuojami ir dar labiau nustebę žiūrėjo į savo atvaizdus fotoaparato ekrane. O aš kaip tik nepasiėmiau fotoaparato, pamaniau, kad jau tamsu, vakaras. Be reikalo – juk vaikų švytinčios akys ir jų veidai buvo nepakartojami…

Nusprendėme pereiti porą gatvių, užsukti į parduotuvėles, tiesiog pasižvalgyti… Tobruke gyvena 140 tūkstančių žmonių, tačiau tai varganas, apleistas miestas… Visoje Libijoje gyvena 4,5 milijono žmonių, o jos plotas yra kaip trijų Prancūzijų.

Vienoje parduotuvėlėje prekiavo moteriškais šaliais, rankinukais, drabužiais. Kai tik prisiliečiau prie kažko, viskas ėmė kristi, griūti, atrodė, kad ta parduotuvėlė tuoj subyrės. Kai kurios prekės buvo sukrautos tiesiog ant grindų… Pardavėjai buvo jauni ir dailus vyrukai. Jie gražiai kalbėjo angliškai ir pakvietė Judy atsisėsti ant kėdės. Tada jie pradėjo jai rišti ant galvos vieną po kito skirtingų spalvų šalius. Ir tas rišimas buvo ypatingas – toks, kaip jų moterys riša šalius ant galvos ir susega mažiuku segtuku. Paskui jie ir man darė tą patį…

Nemoku aprašyti žodžiais to potyrio, tai buvo labai jaudinantis, kažkoks keistas momentas. Nusipirkau porą tų šalių, gražių šilkinių, vos tris dolerius kainuojančių. Va, tokiems momentams ir buvo reikalingas fotoaparatas…

Mums einant gatve, pravažiuojantys automobiliai sustodavo, o sėdintys viduje žiopsodavo į mus. Matėme ir keletą jaunų moterų automobiliuose. Jos vilkėjo šviesiais drabužiais ir buvo su galvos apdangalais, bet jų veidai nebuvo uždengti. Jos buvo su gražiu makijažu ir labai dailios. Beje, libiai kažkokie kitokie, nei egiptiečiai, ir jų veido bruožai kitokie, net žmones lyg ir aukštesni…

Užėjome į kišenėlės dydžio juvelyrinę parduotuvėlę. Ten Edvardas nupirko man auksinius auskarus. Jų kaina priklausė nuo svorio, tai buvo 18 karatų geltono aukso su įspaustomis balto aukso mažytėmis žvaigždutėmis – gana įdomūs auskariukai… Jis buvo išsikeitęs šiek tiek pinigų, ir reikėjo gi juos kažkaip išleisti. Amerikoje 18-os karatų panašaus dydžio auskarai būtų kainavę dukart brangiau, o ten jie buvo apie 60 dolerių.

Vėliau užėjome į elektronikos parduotuvę. Taip, ir tokia ten buvo. Edvardas pamanė, gal ten ras stovą – trikojį vaizdo kamerai pritvirtinti dykumoje Saulės užtemimo metu. Toje parduotuvėlėje jų nebuvo, bet pardavėjas pasiūlė užeiti į kitą, kur tokių stovų galėjo būti.

Laiko, kol paskutinis autobusas grįš į uostą, nebuvo daug likę, todėl mes jau turėjome paskubėti. Judy su Ronu buvo nuėję kažkur kitur… Mums reikėjo pereiti visiškai neapšviestas gatveles iki kitos parduotuvėlės. Edvardas paspartino ir taip greitą savo žingsnį, aš vos bespėjau, tik vis prašiau: palauk manęs, nelėk, nes kažkoks keistas nejaukumas buvo atsidurti tamsoje.

Kitoje parduotuvikėje buvo tokių stovų, beje, pagamintų Japonijoje, bet Edvardas pritrūko šiek tiek jų valiutos, neturėjome ir grynųjų dolerių, o parduotuvė nepriėmė jokių kreditinių kortelių… Pardavė jie Edvardui tą stovą už jo visus turimus vietinius pinigus.

Paskui, jau grįždami autobuso link, pamatėme vietinį restoraną, ir Edvardas pasiūlė nors užeiti pažiūrėti, kaip jis ten atrodo... Kvapai nosį maloniai kuteno, lauke būriavosi vietinis jaunimas, gal net 30 vyrukų, viduje matėsi pora baltų plastmasinių staliukų ir tokių pat kėdžių... Į vidų vis dėlto nebeužėjome, nes tas superdidelis dėmesys mane ėmė labai trikdyti. Įsivaizduokite, visos akių poros bemat susminga į jus, atrodo, persmelkia tiesiog kiaurai...

Edvardas mane ramino, kad jie visiškai taikūs, tik dauguma iš jų gal pirmą baltą žmogų pamatė savo gyvenime ir dar, aišku, tokią aukštaūgę kelnėtą lietuvaitę. Užuot pasijutusi “žvaigžde” – va, kaip į mane visi žiūri, tiesiog akimis valgo – aš nėriau į autobusą. Buvau pilna niekad anksčiau nepatirtų emocijų, reikėjo visa tai suvirškinti, sudėlioti į stalčiukus…

Grįžome į laivą beveik 10 vakaro, ir aš kritau į lovą, nes kitą rytą keltis reikės 5 valandą.

Kovo 29-oji, trečiadienis

Tai - Saulės užtemimo diena dykumoje.

Po ankstyvų pusryčių pastovėjome valandą eilėje, kol išėjome iš laivo. Važiuodami autobusu iš uosto dykumos link pirmą valandą absoliučiai nieko aplink nematėme, nes viskas skendėjo tirštame rūke. Tik po valandos pasirodė saulutė, rūko – nė kvapo, dangus – mėlyniausias, ir mes jau buvome dykumoje.

Pravažiavome pro palapines, kuriose nakvojo 60 žmonių iš mūsų laivo, - tie, kurie buvo išvykę į dykumą iš vakaro. Tada pasiekėme kitas labai dideles palapines, pastatytas pasislėpti nuo saulės. Šalia stojo ir kiti autobusai. Jie vežė ir vežė žmones – ne tik iš mūsų laivo, bet ir kitas organizuotas grupes iš įvairių pasaulio kampelių, tuos, kurie atvyko į Libiją stebėti Saulės užtemimo. Pasipylė tikra žmonių maišalynė…

Šiek tiek toliau nuo tų palapinių buvo pastatyti 5 lauko tualetai. Pasielgiau labai protingai, kad iškart ir nuėjau į tuos tualetus, nes eilė prie jų ilgėjo kas minutę. Tie tualetai buvo padaryti iš klijuotės, priekyje per visa jos aukštį – užtrauktukas, įeini vidun, užtrauktuką iš vidaus užsitrauki... Nors poros tualetų tie užtrauktukai išvis nebeveikė. Viduje buvo iškasta gana gili duobė, o virš jos stovėjo klozetas. Va, ir visas tualetas.

Gal po valandos prie tualetų atvažiavo mašina su didele cisterna vandens rankoms nusiplauti… Jos kranas taip ir liko atsuktas, vanduo žliaugė visur… Būdama tokiame tualete girdėjau, kaip šalia žmonės reiškė savo emocijas apie juos: „Dieve tu mano, kas čia per tualetai“ ir pan. Matyt, nieko panašaus savo gyvenime dar nebuvo matę, o aš žinau, kokie tualetai kažkada kaimuose būdavo… Man visa tai nebuvo kažkas tokio nežemiško – juk dykumoje buvome atsidūrę.

Iš anksto mums buvo liepta būti apsirengus ilgomis rankovėmis, ilgomis kelnėmis ir būtinai su galvų apdangalais. Dykumos saulėje, nors ir kovo mėnesį, buvo ne tas žodis, kaip karšta…

Tiesa, pirmą kartą savo gyvenimą pamačiau nuostabų dalyką – miražą. Toli dykumoje, ties pačiu horizontu, atrodė, kad vandenynas banguoja, ir toks ryškus vandens vaizdinys, kad net neįtikėtina… Atrodė, kad vandenynas supa dykumą iš visų pusių… Tai va – tokie pirmieji tos dykumos įspūdžiai.

Žmonių daugėjo labai greitai… Kažkoks vyrukas iš kažkurios grupės pasakė mums, kurie buvom įsikūrę prie pat didelės palapinės, kad galėtume nuo saules kitur pasislėpti, kad šita palapinė pastatyta italų grupei iš laivo, ir mes turime ją palikti. Tada mes nuėjome toliau dykuma – juk vietos aplink buvo sočiai… Atvežė daug baltų plastmasinių kėdžių, kad būtų galima nors atsisėsti, o ne kepinti užpakalius ant karšto smėlio.

Beje, pats dykumos paviršius buvo gana kietas žvyras ir tik šiek tiek smėlio, nes smiltis čia juk vėjai nupusto, vien tik akmenukai gulėti lieka. Taip pat čia buvo daug baltų tuščių kriauklelių – keletą iš jų parsivežiau namo, ir dabar jos “puošia” vieną mano gėlių vazonėlį.

Paskui, kai jau Edvardas buvo ant trikojo pasistatęs savo didžiulius žiūronus su filtrais ir rengėsi tą patį padaryti su vaizdo kamera, prie mūsų privažiavo ir sustojo didžiulis sunkvežimis su televizijos kameromis. Ta mašina taip ir neišjungė variklio, ėmė įkyriai burgzti mūsų panosėje… Teko dar kartą mums ir kitiems, jau įsikūrusiems aplinkui, susirinkti savo “žaisliukus” ir nešdintis dar gerokai toliau į dykumą.

Saules užtemimo laikas artėjo labai sparčiai. Jis turėjo prasidėti 12.38. Į dykumą suvažiavo gal 3-4 tūkstančiai žmonių. Aplink turistines grupes buvo tuščias dykumos ruožas, ten važinėjo policijos automobiliai, o dar toliau rinkosi vietiniai žmonės. Policija, matyt, dėl saugumo norėjo išlaikyti atstumą tarp turistų ir vietinių. Kaip vėliau sužinojome, vietiniai kažkodėl norėjo prasibrauti iki mūsų, todėl policija ten labai zujo, girdėjome automobilių signalus ir policijos mašinų sirenas…

Bet grįžkime prie svarbiausio dalyko. Mūsų žiūronai su filtrais jau paruošti žiūrėti ir nutaikyti į Saulę, vaizdo kamera irgi paruošta, tik pasukta kol kas į horizontą ir atsigręš į Saulę prasidėjus pilnam jos užtemimui. Kamerai mes neturėjome filtrų, todėl tiesioginiai Saulės spinduliai būtų ją paprasčiausiai sugadinę. Filmuoti Saulę mes galėjome tik Mėnulio šešėliui pilnai uždengus Saulę.

Prie mūsų su Edvardu prisijungė jau pažįstama pora –Andrew ir jo žmona kinė bei jo tėtis, žodžiu, buvome penkiese. Beje, eilė prie tualetų tuo metu jau buvo kilometrinė tikrąja to žodžio prasme. Ten stovėjo keli šimtai žmonių, o kiti ėjo tolyn tolyn į dykumą ir ten atliko savo reikalus. Juk aplink – nei krūmelio, nei medelio, nei žolytės…

Numatytu laiku labai tiksliai Mėnulio šešėlis paliečia Saulę, atsikanda mažą jos kąsnelį – bent taip matosi, žiūrint pro teleskopus ar žiūronus, ir tai atsitiko 11.17, kiek pamenu, taigi, šiek tiek laiko dar praėjo, kol Mėnulio šešėlis visiškai uždengė Saulę.

Bet per ta laiką įvyko daug įdomaus. Kai tik Saulutės buvo “atsikąsta”, prasidėjo keisti dalykai: oro temperatūra pradėjo kristi, pamažu ryškėjo šešėlis ant žemės toje pusėje, kur saulės šviesos mažėjo ir mažėjo, toje pačioje pusėje horizontas ėmė dažytis rausva spalva.

Kai Mėnulio šešėlis uždengė daugiau nei pusę Saulės, oras dar labiau atvėso, net pasidarė šalta, nes nuo 35 ar 40 laipsnių nukrito gal iki 15-18. Tuo metu dar pakilo vėjas, visur pasidarė tamsu, dangus tapo tamsiai mėlynas, o horizontas – tamsiai raudonas.

Libiai tuo metu įjungė savo automobilių šviesas ir signalus. O jų buvo gana daug, visur visokie garsai aidėjo. Tuo metu keliatūkstantinė turistų minia buvo sukišusi nosis į teleskopus, į didesnius ar mažesnius žiūronus, kažkas turėjo tik paprastus filtrus-akinius, kuriuos gavome visi atplaukę laivu…

Iš astronomijos paskaitų laive aš jau žinojau, kad yra labai ypatingas momentas, vadinamas “deimanto žiedu”, kai Saulutės tik mažyliukas kraštelis lieka neuždengtas, ir tas ryškiai švytintis Saulės kampukas primena deimantinę žiedo akį. Po to, kai tai atsitinka, jau galima žiūrėti ir savo akimis, be jokių filtrų, į Saulę ir pamatyti tą mažytį žiedelį, švytintį tamsiai mėlyname danguje su vyšniniu horizontu aplink. Tikrai buvo gražu… Tas momentas tęsėsi vos kelias sekundes…

Po to sekė visiškas Saulės užtemimas, jis truko 4 minutes ir 7 sekundes. Pro labai galingus Edvardo žiūronus mačiau, kaip visa Saulė pilnai buvo uždengta Mėnulio šešėlio, ji buvo tamsi, o aplink ją buvo platus šviesos lankas, kuris tai vienur, tai kitur šviesos pliūpsniais dar labiau padidėdavo. Tas lankas vadinasi “Saulės karūna”, ir ta karūna buvo ne lygi, o su besikeičiančio ilgio šviesos pliūpsniais į visas puses. Tiesiog buvo gražu visas tas 4 minutes ir 7 sekundes.

Emocijos dykumoje tuo metu liejosi per kraštus. Buvo žmonių, kurie keliauja paskui Saules užtemimus, jie net ypatingus marškinėlius turi, kur surašytos datos ir vietos, kuriose jie stebėjo Saulės užtemimus. Vėliau girdėjome tuos žmones kalbant, kad matyti Saulės užtemimą dykumoje yra daug įdomiau, nei kur nors kitur, nes tik dykuma turi tokį spalvingą horizontą, dykuma turi kažką savito…

Toks ir buvo mūsų kruizo tikslas… Dar kartą pamatėme “deimanto žiedą”, kai Mėnulio šešėlis ruošėsi palikti Saulę. Iš viso to patyrimo man gražiausias ir buvo tas “deimanto žiedas”. Girdėjome kalbant, kad kažkas net pasipiršo tuo momentu ir padovanojo tikrą deimanto žiedą…

Oras po truputį pradėjo šilti, o aš tą šaltuką jaučiau gal dar visą valandą, mano rankos buvo šaltos kaip ledas. Mėnulio šešėliui visai palikus Saulę ir užtemimui pasibaigus, visi pasukome savo autobusų link. Pakeliui dar pasiėmėme priešpiečių paketus, kurie buvo palikti kažkur šiltai, todėl viskas juose: sūris, duona, kumpis – buvo ištežę, beveik niekas tų priešpiečių taip ir nevalgė.

Buvo beveik 2 po pietų. Visi buvome pilni šviežių emocijų, įspūdžių. Grįždami į laivą, pro autobuso langus pagaliau galėjome pamatyti ir šiek tiek Libijos. Pavieniai dideli, dažnai pilki, naujai statyti namai, kažkokie lyg ir nepabaigti, jokios žalumos, žemos ir purvinos parduotuvės, žmonės, juodai arba baltai apsirengę, matėme vien tik vyrus. Kur ne kur buvo mečetės, kurių viduje man taip ir neteko pabuvoti… Gana nykus vaizdas, atrodė, kad jokios gamtos ten nėra, nes vien dulkės ir keletas baigiančių nunykti palmių… M.Kadafis šalį pavertė dykyne…

Mano draugės lenkaitės Dorotos dėdė gal prieš 30 metų ar šiek tiek daugiau Libijoje dirbo kelių inžinieriumi, jis ten prabuvo penketą metų, buvo nusivežęs ir savo šeimą. Ta Dorota man pasakojo, kad jo prisiminimai apie Libiją labai geri buvo, kad jo žmona ten įsigijo nuostabaus šilko drabužių, aukso dirbinių, ir kad tai buvo labai gražus kraštas, tik paskui prezidentas M.Kadafis sunaikino visą buvusį šalies grožį ir gėrybes.

Tiesa, Tobruke, ten, kur mūsų laivas prisišvartavo, ant kalno stūkso balti rūmai su daugybe arkų, kaip iš pasakos… Ten, kaip sakė gidas, apsistoja M.Kadafis, kai atvyksta į Tobruką.

Tą vakarą laive buvo iškilminga vakarienė, visi tokia proga buvo pasipuošę ir labai gražūs. Savo įspūdžiais apie išvyką į dykumą su nakvyne dalijosi du draugai Johnas ir Davidas. Tai 60 žmonių grupei net ir kultūrinių atrakcijų buvo suorganizuota: vietinių atlikėjų koncertas su pilvo šokiais, su dainomis, vyrai atskirai šoko savo šokius, visa tai užsitęsė ilgai ir po vidurnakčio… Tik ten, sakė, miegoti palapinėje buvo tvanku. Bet ko norėti – juk dykumoje jie buvo.

Po ilgos vakarienės ir po galybės įspūdžių mūsų nebesugundė joks šou, pavargę nuo įtemptos dienos, patraukėme miegučio linkui…

Kovo 30-oji, ketvirtadienis

Ir vėl visa diena – jūroje. Iš ryto pabuvau saulutėje, po pietų ėjome į astronomijos specialistų surengtą paskaitą, kur rodė nuostabias nuotraukas iš vakarykščio Saulės užtemimo. Kokių tik grožybių neprifotografavo ir neprifilmavo profesionalai!

Mus pasiekė pakartotinis patvirtinimas iš Egipto, kad paliktų daiktų autobuse nerasta. Edvardas vis dar kažkokios vilties turėjo, nors aš tai jau tikrai nebe.

Po vakarienės niekur linksmintis nėjome, nes nuotaikėlė buvo ne pati geriausia, ne “koncertinė”…

Kovo 31-oji, penktadienis

Atplaukėme į kitą Libijos uostą, į sostinę Tripolį. Iš pat ankstaus ryto išvažiavome autobusu į ekskursiją ir po pusantros valandos pasiekėme Leptis Magna miestą.

Šiek tiek istorijos. Tai – vienas iš nuostabiausių Šiaurės Afrikos miestų. Jis įsikūrė kaip prekybinis uostas, eksportuojantis labai daug grūdų ir alyvuogių. 111 metais prieš mūsų erą jis kaip kolonija prisijungė prie Romos. Tuo romėniškuoju istorijos laikotarpiu uostas ir miesto prekybinė dalis – forumas buvo rekonstruoti, labai išaugo ir palei Viduržemio jūrą išsiplėtė ir visas miestas. Bet jau mūsų eros pirmojo tūkstantmečio viduryje, apie 650-uosius metus, visiškai apleistą miestą užpustė dykumų smėlis. Vietomis jis net 22 metrų klodu padengė šio miesto griuvėsius. Tik 1920 metais jį vėl surado italų archeologai.

Senovėje čia gyveno apie 250 tūkstančių žmonių. Tai romėnų miestas, kurio architektūra labai panaši į Pompėją, tik visko žymiai daugiau. Kai kurie pastatai labai gražiai išliko, o kitų tik liekanos primena apie jų buvusį grožį. Marmuras, marmuras, aplink vien tik visų spalvų marmuras… Karališkosios vonios, pirtys, maudyklos… Visa tai buvo įrengta labai dideliuose pastatuose, daug aukštų kolonų, smulkių architektūrinių detalių… Senasis teatras, kuriame tilpdavo 15 tūkstančių žiūrovų, buvo prie pat Viduržemio jūros, ten pat – daug privačių namų, didelės vilos ant jūros kranto. Vėliau viską uzpustė smėlis.

Šį kartą mums be galo pasisekė su autobuso gidu. Jaunas vyrukas, vardu Muchametas, galėjo kalbėti neužsičiaupdamas nors ir visą dieną, tą jis ir darė. Informacijos buvo be galo daug, nes jis žinojo viską, ką tik buvo įmanoma žinoti apie senąjį miestą. Sulaukęs daugybės komplimentų dėl savo darbo, vėliau jis prasitarė, kad Libijoje yra tik 10 ekskursijų vadovų, turinčių specialų koledžo išsilavinimą ir galinčių vesti ekskursijas bet kurioje Libijos vietoje, o jis ir yra vienas iš to dešimtuko. Labai organizuotas, aiškiai ir garsiai kalbantis švaria anglų kalba, labai malonus, atsakantis į bet kurį klausimą – na, toks ir turi būti tikras gidas.

Apžiūrėję Leptis Magną, nuvažiavome į muziejų Tripolyje, kur saugomos visos skulptūros, vazos ir visa tai, kas buvo rasta, atkasant tą miestą. Kelių aukštų muziejaus vieną vidinę sieną per visus aukštus puošia milžiniškas M.Kadafio portretas... Iš muziejaus važiavome dar prie ižymiosios Bizantijos sienos, kuri ėjo šalia buvusio prekybinio Leptis Magnos uosto. Edvardas ten būtinai turėjo užsiropšti ant tos sienos ir nors šiek tiek ja paėjėti. Buvęs uostas dabar atrodo tik kaip nedidelė įlanka, visur vien tik smėlis ir mėlynai mėlyna Viduržemio jūra…

Važiuojant atgal į laivą, matyt, propagandos tikslais televizorius autobuse rodė vaizdus su Libijos nacionaliniais šokiais ir dainomis, aiškino, kaip čia gera gyventi, valdant M.Kadafiui…

Grįžę į laivą, lėkėme tiesiai prie vakarienės stalo. Mums bevakarieniaujant laivas paliko Libijos uostą, todėl pagaliau buvo galima gerti ir vyną!!! Su Edvardu „padarėme“ po butelaitį vyno ir abu šiltučiai ir linksmučiai griuvome pailsėti ir virškinti visos dienos informacijos bei vaizdų, taip pat ir skanios vakarienės.

Buvo toks jausmas, tarsi keliavome laiku per kelis tūkstantmečius…

Balandzio 1-oji, šeštadienis

Įsimylejau Maltą!!! Nuostabi sala. Jos istorija irgi driekiasi ne tiek jau mažai – per 7 tūkstantmečius.

Šiek tiek informacijos. Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Malta buvo žymus kultūros ir religijos centras dar 4-ajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą – anksčiau, nei iškilo Egiptas, nei prasidėjo krikščionybės era. Saloje pirmiausia įsikūrė uostai bei prekyvietės.

Malta irgi buvo Romos imperijos dalis. Jau mūsų eros pradžioje Malta tapo Bizantijos imperijos dalimi ir nuo 870-ųjų metų ji pateko į arabų įtaką. Arabų okupacija paliko labai žymius pėdsakus maltiečių gyvenime, jų papročiuose ir kalboje. 1090 metais normanai išvijo arabus iš salos. Tuo metu normanai kaip tik įkūrė karalystę pietineje Italijoje ir Sicilijoje, tad Malta net 440-čiai metų tapo Sicilijos dalimi. Tuo laikotarpiu Malta buvo parduota ir perparduota įvairiems lordams ir baronams.

1522 metai tapo svarbia data Maltos istorijoje, nes šią salą užėmė ispanai. Kitus 275-erius metus įžymieji “Knights of Malta”- „Maltos kunigaikščiai“ salą pavertė savo karalyste. Jie įkūrė miestus, statė rūmus, bažnyčias, sodus, praturtino salos istoriją kultūra ir menu.

Tačiau 1798 metais šių kunigaikščių valdymą Maltoje nutraukė Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Bet maltiečiai sukilo prieš prancūzus ir, britams padedant, po poros metų juos išvijo iš salų. Dar po 14 metų Malta savo noru tapo Britų imperijos dalimi ir britų karinės jūreivystės baze.

Pagaliau 1964 metais Malta tapo nepriklausoma. JAV prezidentas T.Ruzveltas, aprašydamas Antrąjį pasaulinį karą, pavadino Maltą “viena mažyte ryškia liepsnele tamsoje”.

Maltos sostinė La Valeta yra “miestas, pastatytas džentelmeno džentemenui” - kunigaikščių pastatytas miestas, barokinio meno kūrinys, europietiško meno miestas. Ir tai tik keli šio miesto apibūdinimai. La Valeta taip pat yra gyvas, dirbantis miestas, administracinė ir komercinė vienos didžiosios ir kelių nedidelių Maltos salų širdis. Mieste daug muzikos ir teatrų, avangardinio ir tradicinio meno. Siaurose šio miesto gatvelėse labai populiarios savaitgalių mugės, daugybė mažyčių parduotuvėlių su antikiniais, juvelyriniais dirbiniais, knygomis, paveikslais, aukštosios mados drabužiais. Mieste gausu statulų, arkų, fontanų, gėlynų, sodų, restoranų, mažų kavinių…
Ir uostas Maltoje – kaip iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų: jis lyg kažkokioje duobėje už aukštų sienų, o tos sienos viršuje – pilių bokšteliai, palmės…

O su gidu Maltoje mums pusiau nepasisekė: pusė mūsų autobuso buvo vokiškai, kita pusė angliškai kalbančių, taigi, tokį gavome ir gidą: kažką pasakys angliškai, po to vokiškai, po to vėl angliškai.

Autobusas mus užvežė į kalvos viršūnę, kur buvo La Valetos centras. Edvardas išsiaiškino, kur mes su gidu eisime, o pats pasuko ieškoti parduotuvės, kuri prekiautų fotoaparato atminties kortelėmis. Man jau buvo visai striuka su greit mažėjančia laisva atmintimi mano fotoaparate. Todėl gražiąją vietą – La Valetos sodus – aš aplankiau be Edvardo.

Tą vietą reikia žinoti, nes šiaip nuo gatvės jos nesimato. Tai lyg ir uždaras kiemas, apsuptas arkų, su atsiveriančiu vaizdu į Viduržemio jūrą, į uostą, į mūsų baltutėlį gražuolį laivą. Čia žydi egzotiškos gėlės, auga palmės, ir visa tai – balandžio pradžioje.

Pats miesto centras išsidėstęs ant kalvos viršūnės, o žemyn nuo jo veda daug ilgų siaurutėlių gatvelių. Oi, kaip jos man patiko! Užėjome į katedrą. Vidaus sienų spalvos buvo sodrios, ant jų – šviesūs paveikslai, daug geltonojo aukso spalvos, piešiniai ir ant grindų. Tai kitokio stiliaus ir spalvų katedra, be to, ir mažesnė, nei kad didžiosios katedros Italijoje.

Edvardas surado, ko mums taip reikėjo, bet jį vėl ėmė kankinti kojos raumens skausmas. Susiradęs trumpesnį kelią žemyn laipteliais iki uosto, jis vėl paliko mūsų grupę. O mes toliau autobusu dardėjome Mdinos, senosios Maltos sostinės, link.

Mdina buvo ant kitos kalvos viršūnės, iki jos važiavome gal 40 minučių, kelias vedė pro mažyčius La Valetos ir vėliau Mdinos priemiesčius, kaimus su daug žalumos, sodų, augmenijos, dirbamų laukų, taip pat didžiulių kaktusų. Į senąją sostinę už aukštos sienos galima patekti pro didelius vartus. Įžiebus nakčiai šviesas, ji pavirsta į “tylos miestą” (“silent city”). Čia gyveno senieji Maltos kunigaikščiai, čia prasidėjo Maltos istorija.

Ėjome miesto gatvemis: jos siauros, pastatai aukšti, be langų arba jų labai nedaug ir jie mažutėliai. Visai nesimatė, kas už tų sienų, o ten turėjo būti rūmai, kur kadaise gyveno Maltos aukštuomenė. Mdina yra puikus senojo Europos miesto su aukštomis sienomis, atliekančiomis tvoros funkciją, pavyzdys. Tai labai neįprastas miestas, baroko ir senosios arabiškosios architektūros mišinys.

Dar užsukome į Mdinos katedrą. Labai jauki, kaip ir La Valetos, tamsaus gražių spalvų interjero su gausybe tapybos darbų. Prie įėjimo į ją net ženklas buvo, kad neleidžiama įeiti, apsiavus avalyną aukštu smailiu kulniuku, kad nesusibraižytų piešiniais ištapytos grindys.

Vėliau nuėjome į apžvalgos aikštelę prie storos ir žemos sienos. Iš čia matėsi toli toli: ir ant kitos kalvos išsidriekusi La Valeta, dar toliau – Viduržemio jūra, kaktusų laukai… Išejome pro kitus senuosius miesto vartus. Atgal į laivą mus vežė irgi kitu keliu, matyt, kad daugiau pamatytume. Pravažiavome nuostabius mažus miestelius su labai dideliais gyvenamaisiais namais, daug gėlių, geltonais žiedais apsipylusių mimozų medžių prie namų.

Gidas pasakojo, kad maltiečių kalba yra arabų ir kitų kalbų mišinys, bet rašo jie lotyniškomis raidėmis. Uoste įėjimas į laivą neatsitiktinai vedė tuneliu, kuriame – juvelyrinės parduotuvės, suvenyrai. Na, tiesiog spąstai mums paruošti… Ir aš, aišku, į juos pakliuvau. Bet jau nebeturėjau laiko ten atidžiau pasižvalgyti, apžiūrėjau tik vieną parduotuvėlę ir susigundžiau vienu sidabro dirbiniu: ant trumpo odinio pasaitėlio – prie pat kaklo nemažas Mėnulio formos ažūrinis dirbinys su agatais. Troškau turėti prisiminimui ką nors iš kiekvienos šalies, nes paskui viskas taip ir iškyla prieš akis…

Vėl noriu į Maltą! O juk Maltoje ir kurortinių kampelių yra su paplūdimiais prie jūros…

Vakare laive buvo paskutinė iškilminga vakarienė. Ir gaila buvo, bet ir nuovargis ėmė jaustis… Bet prieš išlipant paskutiniajame uoste mūsų dar laukė vienas sustojimas – Italijos mieste Salerne.

Balandžio 2-oji, sekmadienis

Mes ir vėl Italijoje, Salerno mieste. Ekskursijos šiame mieste nebuvome pirkę, todėl autobusu mus tik nuvežė iš uosto į miestą ir davė autobusų reisų atgal į uostą sąrašą. Pasivaikčioti po Salerną turejome apie 4 valandas laiko.

Miestas išsiddriekęs palei Tirėnų jūros krantą, jis banguotas – kyla ir leidžiasi nuo kalvų. Pirmiausia paėjome nedidele gatvele netoli jūros. Buvo matyti į kalvos šlaitą nusėdę namai, viršuje – pilis, didžiulis baltas, tiesiog švytintis pastatas su aukšta dantyta siena… Buvo tarp 8 ir 9 ryto, miestas dar tik kėlėsi, atsidarinėjo langinės, akis krapštėsi katinai, poros su vaikais ejo į bažnyčią, šlavė, o kai kur net ir plovė gatves, kur ne kur suburgzdavo motoroleris… Paėjėjus toliau į miesto centrą, ten jau dirbo parduotuvės, pasipylė žmonės į gatves, garsėjo miesto triukšmas, sekmadienio ryto ramybė netrukus baigėsi.

Bevaikščiodami priėjome labai gražų žalią parką su palmėmis, su žydinčiomis magnolijomis, rožių krūmais. Ten pat prekiavo augalais vazonuose, neskubėdami vaikštinėjo žmonės, dviratukais zujo vaikai.
Bet mūsų paskutinės minutės Salerne ištirpo labai greitai, teko grįžti į laivą.

Pirmą valandą po pietų išplaukėme Genujos link. Pro šalį bėgo salos, šen bei ten tvyrojo lyg rūkas, lyg debesys plaukė taip žemai, paslėpę saulę. Toli palikome Afrikos karštį, grįžome į normalų europietišką pavasarį…

Po pietų jau paskutinį kartą užlipau į viršutinį denį dar pagaudyti paskutiniųjų retučių saulės spindulių…

Paskutinį kartą vakarieniaudami laive, su stalo draugais valgėme mano gimtadienio tortą. Buvo ir smagu, ir linksma, ir liūdna – tiesiog viskas vienu metu… Atsisveikinome su stalo kaimynais – smagu buvo sutikti tiek puikių ir draugiškų žmonių.

Po vakarienės pakavome lagaminus, kuriuos reikėjo palikti prie kajutės durų, kad rytą, laivui atplaukus į Genujos uostą jie būtų iškart nunešti į bagažo salę uoste.

Balandžio 3-oji, pirmadienis

Rytą atsiėmėme savo pasus ir apie 8.30 išėjome iš laivo. Susiradome savo lagaminus, pasigavome taksi ir nuvažiavome į geležinkelio stotį. Mūsų traukinys turėjo išvykti tik apie pietus, todėl mes su Edvardu paeiliui saugojome lagaminus, kad kitas tuo metu galetų pasižvalgyti po stoties rajoną.

Kelionė į Romą šį kartą buvo greitesnė, nes traukinys taip dažnai nebestabčiojo. Kupė kaimynai buvo įsikniaubę į knygas arba klausėsi savo muzikos. Tik prieš pat Romą užsimezgė pokalbis su vienu vaikinu, jaunu Romos operos dainininku.

Romos geležinkelio stotyje susiradome metro stotį ir su visais lagaminais įsiritome į vagoną. Visai neįsivaizdavau, kaip mes nusigausime iki mūsų viešbutėlio, kuriame dar reikėjo pernakvoti vieną naktį. Kai išlipome savo stotelėje, lauke jau buvo sutemę, ir mes su lagaminais sukome ratus gatvėmis – juk turėjo gi būti kažkur čia taksi, kad užvežtų mus į kalną iki viešbutuko. Matyt, likimas mūsų atžvilgiu buvo visai gerai nusiteikęs, nes mes pamatėme iš kažkur prie nemažo automobilio beateinant jauną porą. Mano burna tiesiog automatiškai prasižiojo, kad paklausčiau, ar jie supranta angliškai ir ar galėtų mus pavėžėti čia visai netoli, va, tik ant priešais esančio kalno. Vaikinas labai mielai sutiko tai padaryti už visai nedidelį užmokestį, ir mūsų lagaminai po minutėlės atsidūrė bagažinėje. Vaje, kaip buvo gerai!

Enrikė juk žinojo, kad mes tą vakarą turėjome atvažiuoti. Po kelių minučių mes jau buvome tame pačiame name. Mūsų lėktuvas, šį kartą tiesioginiu reisu į Čikagą, turėjo išskristi apie 11 valandą ryte, ir aš iškart paprašiau Enrikės, kad iškviestų mums taksi rytoj aštuntą...

Balandžio 4-oji, antradienis

Žinoma, kad mes pralaukėme taksi prie vartų daugiau nei 30 minučių, abu vėl nervinomės. Net porą kartų vietiniu ryšiu nuo vartų sakiau Enrikei, kad taksi vis dar nėra, kad mes pavėluosime į lėktuvą, kad kviestų kitą. O jis, ramus kaip belgas, aiškino, kad visur juk kamščiai, kad dabar gi rytinė piko valanda…

Pagaliau atvažiavo net du taksi automobiliai, ir tada abu taksistai dar keletą minučių aiškinosi tarpusavyje, kuris iš jų buvo kviestas. Pagaliau (!) mes važiuojame į oro uostą. Labai malonus taksistas nuramino mus, kad į oro uosto pusę rytmečiu nebus jokio eismo, ir mes ten būsime per 20 minučių. Taip ir buvo, mes anksti baigėme registraciją, atsikratėme lagaminų ir dar turėjome laiko pavaikščioti po oro uosto parduotuves.

Jau norėjosi namo. Lėktuvas į Čikagą atvyko pagal grafiką, ir dar tos pačios dienos vėlų vakarą mudu buvome namie.

La Finita!!!!!!!!!