2007 gruodis; Kruizas Karibu jura

Praeitų metų gruodžio kelionės įspūdžiams leidau sukristi į “stalčiukus” ir susigulėti, kad vėliau tik atidarai vieną, kitą ir viskas paprasčiausiai “išbyra”. Kovui atėjus, pradėjau mintyse judinti “stalčiukų rankenėles”, nes jau laikas plunksną dažyti į rašalą.... Kol dar saulė neištempė manęs į lauką tulpių žiedų besiskleidžiančių laukti...

Tai buvo mūsų ketvirtasis kruizas ir antrasis Karibų jūra. Jis labiausiai skyrėsi nuo kitų tuo, kad kartu važiuoti prikalbinome Edvardo draugą Gardą (Gard)su žmona Beth. Mūsų susitikimo vieta buvo Hjustono (Houston) oro uostas Teksase (Texas), laivo išvykimo uostas – Galvestonas (Galveston).

Mūsų reisas iš Albukerko (Albuquerque) į Hjustoną buvo penktadienį šiek tiek po vidurdienio. Ketvirtadienio popietę orų kanalas per televiziją nenutildamas skelbė naktį ateinant didelį lietų su kruša. Šiek tiek neramino mintis, kad penktadienio rytą lietus nevirstų į sniegą ir ledą ant I-25 greitkelio, vedančio į Albukerką. Kėlėmės gana anksti, kad, jei orai spaustų, galėtume greitai išvažiuoti.

Ryte už lango buvo septyni laipsniai šilumos, lietus jau nurimęs ir pro debesis persišvietė kukli saulės šypsenėlė. Užteko laiko kavai ir Delfio žinių portalui internete. Tą penktadieni Kinijoje vyko Miss Pasaulis 2007, kur Lietuvą atstovavo Jurgita Jurkutė. Akimis perbėgau per antraštes, bet jose Jurgitos pavardės nesimatė, matyt, ji nepakliuvo nei į pusfinalius nei į aukštesnę vietą.

Dalase (Teksaso valstija) turėjome persėsti į lėktuvą, kuris pusvalandį vėlavo atskristi iš kito miesto. Pagal mūsų ir draugų išankstines bilietų rezervacijas pirmieji į Hjustoną turėjo atskristi jie, bet vis tik mes jų pralaukėme vos ne dvi valandas: tą popietę dauguma lėktuvų vėlavo dėl oro sąlygų.

Išsinuomavome automobilį. Šiaip ne taip į jį sugrūdome visus lagaminus (nežinau, kokiu būdu jie visi sutilpo) ir už valandėlės pasiekėme Galvestoną. Sutampę lagaminus į viešbučio kambarius, pradėjome ieškoti gero steikų (jautienos kepsnių) restorano. Ir vienas ir kitas buvo pilnutėliai su valandos laukimo eilėmis. Staliuką gavome iš karto jūros gėrybių restorane (seafood), bet užsakymo laukėme virš valandos.

Jau buvo arti vidurnakčio, bet žmonių - pilnos Galvestono gatvės. Nes tai buvo penktadienio vakaras ir dar... buvo šilta – “trumpų rankovių metas” gruodyje.

Miegoti naktį buvo beveik neįmanoma – kamavo drėgmės pritvinkęs šiltas oras. Palikome kondencionierių “birbti” per visą naktį, bet jis mažai ką tegelbėjo – pabusdavau kiekvieną kartą, kai tik jis įsijungdavo. Taip su pertraukėlėmis ir prasnudūriavau...

Po pusryčių jaukiame “švediško stalo” tipo restoranėlyje nuvažiavome į “Moody Gardens”. Ten apsilankėme subtropiniu augalų ir paukščių sode – stikliniame piramidės formos pastate. Baseinėliai, fontanėliai, kriokliukai, žuvytės, gėlytės, driežai –driežiukai, gyvatės, pitonai, viena kitai plunksneles kedenančios papūgos, koralo spalvos flamingai, mažojo pirštelio nago dydžio ryškiaspalvės varlytės ir žydintys įvairiaspalviai augalai....Galvojau, niekada iš ten neišlįsiu – taip smagu buvo visa tai matyti, girdėti, uosti. Betgi, mes atvažiavome plaukti į kruizą!

Po vidurdienio nuvažiavome į uostą. Margaspalviais havajietiškais marškiniais vilkintiems vyrukams atidavėme lagaminus kurie suvežiojo juos į laivą prie kajučių durų. Edvardas nuvarė mašiną į netoli nuo uosto esančią nuomotų automobilių grąžinimo vietą. Turėjo grižti pėsčiomis per 15-20 minučių arba pasigauti taksi, jei pasitaikys. Įsodinimas į laivą jau buvo prasidėjęs. Mes dar turėjome marias laiko iki 15-os valandos, įsodinimo pabaigos. Sėdėjome sau vis trys, plepėjome. Laikas bėgo. Edvardas nesirodė. Kai buvo arti pusės trijų pradėjome nerimauti: ką galima taip ilgai ten veikti? Beth susižinojo Hertz automobilių nuomos punkto telefono numerį Galvestone. Ten telefono niekas nekėlė. Ji vėl paskambino į centrinį nuomos punktą – punktas Gavestone sekmadieniais nedirba. Jai paaiškino, kad automobiliai turėtų būti paliekami aikštelėje, o raktai įmetami į specialią ant pastato sienos esančią dėžutę. Skambiname Edvardui į jo mobilų. Telefonas išjungtas. Laikas bėgo kažkodėl dar greičiau. Prisinervinome sočiai. Horizonte pasirodė Edvardas. Prisėdo pailsėti ir tik veidas jo persikreipė... Kas dabar? Visas susinervinęs pasakoja.
Kai paliko mašiną prie Hertz automobilių nuomos kompanijos pastato ir įmetė jos raktelius į nurodytą dėžutę, iš kažkur atsirado vyrukas su Hertz kepuraite ir pasiūlė Edvardui pavėžėti jį link laivo su ta pačia Edvardo pristatyta mašina. Uoste išlipus iš automobilio jam šovė į galvą mintis, kad tas geradaris galėjo būti automobilio vagis...Na ir kas, kad su Hertz kepuraite.... Tai pasakęs, kaip kulka nulėkė link netoliese esančio policininko. Jam viską papasakojo, o anas, kažką rodydamas, ir klausia, ar va tas vyriškis tave pavežėjo? Edvardas sako, taip, tas. Taigi viskas buvo tvarkoje, niekas nieko nepavogė, Hertz kompanijos darbuotojas Edvardą pamėtėjo link jūrų uosto terminalo, kad greičiau būtų. Labai nesinorėjo kruizo pradžios su nevykusiais nuotykiais......

Kaip ir visada, praėjo valandėlė kita kol praėjome visus patikrinimus, registracijas ir pakliuvome į savo kajutes. Išsipakavę ir susikaišioję daiktus į stalčius, lentynas bei kitas tam skirtas vietas visi apėjome laivą, susipažinome kas ir kur yra. Visi kruiziniai laivai yra standartiniai, taigi mes su Edvardu, kaip dideli jų žinovai, pabuvome savo draugams gidais. Šį kartą laivas buvo labai didelis: jis talpino apie 3000 keleivių ir virš 1000 įgulos narių. Jautiesi jame kaip judriame mieste, tik automobiliai nevažinėja, vien pėstieji zuja.

Mūsų ketvertuko staliukas buvo valgomojo pakraštyje, šalia juodaodžių poros, netekusios namų Katrinos uragane. Danet ir Albert – labai simpatiški, šnekūs, abu su nepradingstančia balta šypsena. Albert yra šefas. O tai reiškia, kad jis yra ypatingai geras maisto gamintojas, kviečiamas turtingųjų ruošti maisto jų vakarėliams ir už darbą yra gerai apmokama. Šefai turi “savo” firminius receptus, savo sukurtus meniu ir yra labai vertinami. Tą vakarą buvo jų vestuvių 34-osios metinės (nors nei vienas jų neatrodė vyresnis nei 50) ir Beth paprašė padavėjo suorganizuoti nedidelį tortelį. Tortukas su žvakute buvo atneštas jiems kartu su desertu ir visi sudainavome “Happy anniversary to you...” (laimingų metinių jums...). Kitoje mūsų staliuko pusėje vakarieniavo buvusio jūrų karininko šeima ir dar viena linksma juodaodžių pora. Aukštas tvirtas vyriškis dėvėjo daug aukso spalvos grandinėliu, žiedų, auksarų, spalvingus drabužius ir didžiulę skrybėlę....Jis visada vėliau išsiskirdavo iš minios ir apdovanodavo visus didele šypsena.

Po vakarienės nuėjome prie baro porai kokteilių. Ten akompanuojant fortepijonui sodriu altu dainavo Pietų Amerikos dainininkė. Apvalioje aikštelėje pašokome. Sužinojome, kad laive dirba trys lietuviai: Daiva dirba kazino bare, Vitalis - bare prie baseino ir Vaida dirba padavėja viename iš restoranų. Beje, Vitalis tarp kruizu apsilanko savo namuose ne Lietuvoje, o Peru. Pabuvojo ten su kruiziniu laivu, patiko, išsinuomavo ten butą ir gyvena jame pertraukomis tarp darbo kontraktų kruiziniuose laivuose. Daivą iš kazino baro matėme gal tik porą kartų. O Vaidą sutikome tik kartą per maisto serviravimo parodą.

Pagal kruizo tvarkaraštį laivo sustojimai buvo sekančiose vietose: Jamaikoje, Didžiojoje Kaimano saloje ir Meksikoje, Kozumelio saloje.

Sekančias dvi dienas- pirmadienį ir antradienį – be sustojimų plaukėme link Jamaikos.

Laivo laikraštukas skelbė, kad pirmadienį nuo 16-os valandos juvelyrinė parduotuvė tanzanito dirbinius pardavinės su 40 procentų nuolaida. Nulėkiau anksčiau apžiūrėti ką jie turi, bet visos prekės buvo uždengtos- pamatysite tik 16-tą valandą... Prisiprašiau vienos mielos pardavėjos vis tik parodyti man....Išsirinkau vienus auskariukus ir netrukus atėjęs Edvardas pasiteiravo ar negalėtų dabar jų nusipirkti su ta žadama nuolaida... Pardavėja gavo leidimą iš savo boso juos mums parduoti ir auskarai kartu su specialiais gražiame odiniame maišelyje įpakuotais šešiais kuponais atsidūrė mano rankose. Už kiekvieną 100 dolerių, išleistų toje parduotuvėje pirkėjas gavo vieną kuponą, kurio numerėlis paskutinę kruizo dieną turėjo dalyvauti loterijoje. Loterijos laimėtojas turėjo gauti 500 dolerių vertės prizą. Nepatikėsite, kas atsitiko! Bet apie viską iš eilutės….

Vėliau visa kompanija nuėjome į paveikslų aukcioną. Į kompaniją mūsų jau turėtiems dviems prancūzų dailininko Ballet paveikslams įsigijome dar vieną tapytą ant drobės. Gražus. Siauras. Ilgas. Aukšta, liekna smuikininkės raudona suknele figūra prie juodai raudonos sienos... Beth laimėjo vieną paveikslą už 650 dolerių, nes buvo garsiausiai šaukianti visame aukcione...

Prieš vakarienę buvo Kapitono kokteilių vakarėlis. Po vakarienės jaukioje salytėje klausėmes gražaus bliuzo.

Antradienį savo kūną lepinau imbiero bei citrinos mišinio pylingu ir masažu. Su Beth maudėmės saulės voniose viršutiniame laivo denyje.

Jamaika


Jos dydis 11 425 kvadratinių kilometrų arba viena dvidešimtoji Didžiosios Britanijos. Jamaika yra trečia didžiausia Karibų jūros sala ir didžiausia anglakalbių gyventojų sala. Ji yra viena iš didžiųjų Antilų salų ir gyvena joje 2.73 milijono gyventojų. Jamaiką atrado Kristupas Kolumbas 1494-ais metais, kuri vėliau tapo jo nuosavybe. Ispanai salos gyventojus indėnus pavertė vergais. Vėliau sekė anglų įsiveržimas į salą. Apie 1660-uosius kokoso riešutai, kava ir cukranendrių plantacijos, kur dirbo vergai, pradėjo nešti pelną. Apie 1700-uosius saloje gyveno apie 7tūkstančius anglų ir 40 tūkstančių vergų. Po šimtmečio baltųjų skaičius patrigubėjo. Jie valdė virš 300 tūkstančių vergų. Jie statė gamyklas, namus ir kelius. Jie dirbo tarnais, virėjais, kirpėjais ir kitose paslaugų sferose. 1866 metais suklestėjo bananų eksportas į JAV, kuris atvėrė duris ir turizmui. Ji vis dar išlieka Britanijos federacijos dalimi (part of the British Commonwealth), nors 1962-aisiais tapo nepriklausoma (informacija iš “Lonely planet” knygelės).

Susipažinimui su Jamaika buvome įsigiję ekskursiją po Negril miestą. Tikriausiai į ekskursijos aprašymą gerai neįsiskaitėme, nes nesitikėjome Negril pamatyti tik pro autobuso langą ir 3 valandas praleisti viename iš pliažų. Bet gavom tai, ką mes patys pasirinkome.

Montego Bay prieplaukoje buvome susodinti į nediduką 20 vietų autobusiuką su jaunute visai mergaičiuke gide ir juodutėliu kaip anglis vairuotoju, kurie visą kelią juokavo, pasakojo apie Jamaiką. Iki Negril važiavome virš valandos. Kitoje prieplaukos pusėje liko Montego Bay, kur aš ruošiausi garsiai garsiai užtraukti amžiną atilsį Kernagio dainą “Montego Bay Montego Bay, santechniku aš dirbu Ukmergėj...”. Nenuvažiavome ten.....O gaila.... Bet savo norą įvykdžiau jau namuose, Naujojoje Meksikoje. Per Akmenuotuosius kalnus (Rocky Mountains) aidas Maestro dainą turėjo iki Kolorado nunešti.....

Taigi mes Jamaikoje. Autobusiukas riedėjo kairiąja kelio puse - tai Didžiosios Britanijos palikimas. Dešinėje pusėje raibuliavo Karibų jūra, kairėje - viens kitą sekė nedidukai kaimeliūkščiai, o nuo žalių kalnų leidosi viens kits baltas gražus kolonomis ir mansardomis pasipuošęs namas. Ne, tai ne namas, tai vila su daugybe stiklinių akių, žvelgiančių į Karibų ramybę. Abi kelio puses juosė daug “riebios” žalumos: krūmai, medžiai, žolės- viskas susipynę, susiviję, viens ant kito užaugę ir tokį banguojantį plaukiantį vaizdą sukūrę... Man įprasti subtropiniai vazoniniai augalai Jamaikoje augo medžiais, krūmais su delno dydžio ryškių spalvų žiedais. Pro autobuso langą bėgo skurdūs kaimeliukai, nameliai iš palaikių lentgalių, aprašinėti, apkeverzoti, aplūžę, šiukšlini... Gidė sakė, kad vietiniai gyventojai dažnai važiuoja prekių į kitas vietoves ir atsivežę jas parduoda vietiniuose kaimeliuose-miesteliuose, turistų lankomose vietose taip prisidurdami centą kitą. Žmonės gatvėse buvo šviesiai apsirengę lyg paryškint norėtų savo tamsią, beveik juodą, karštoje saulėje “įdegusią” odą.

Nuvežė mus į uždarą paplūdimį. Į jį pakliuvome perėję per restoraną su smėlio “grindimis”. Mums, visiems išvirtusiems iš autobuso, pajūryje buvo liepta būti kartu, labai toli nenutolti (gal kad suskaičiuoti būtų galima?...). Aplink vaikščiojo aukšti, kostiumuoti ir visokiomis “racijomis” apsikarstę jauni juodaodžiai vyrai. Tai buvo mūsų apsauga. Šalia vandens stovėjo keletas pavėsinių šiaudiniais stogais, kur prekiavo gaivinamaisiais gėrimais ir užkandžiais. Šiek tiek toliau nuo vandens buvo išdėliota daug gultų mums sukristi ir mėgautis saulute bei dangaus mėlyne. Pakėliau savo kuprinę nuo smėlio ant gulto ir iš kart prišoko iš kažkur atsiradęs žibančių akių berniukas su šluotele: tik švyst švyst ir smėliuko nebėra ant gulto....Su didesnėmis šluotelėmis šlavinėjo nukritusius popierėlius ar kitokias šiukšleles ant smėlio. Dėmesį pritraukė jamaikietė, banguojančia eisena plaukianti pakrante. Ant galvos ji nešė vieną dideli pintą kažko prikrautą krepšį, sėdintį ant šiaudinės skrybėlaitės, kitoje jos rankoje- panašus krepšys su šampano buteliu ir ananasais.... Apie artėjančias Kalėdas priminė tik standartiniai dideli raudoni papuošimai ant pavėsinių, namelių, restorano sienų lauke ir jo viduje.

Vanduo buvo šiltutėlis, oras irgi. Praalkę su Beth užsisakėme picos. Tos trys valandos paplūdimyje pralėkė net nespėjusios pabosti. Išvažiuojant iš Negril sustojome prie parduotuvių: jas įveikti reikėjo per 30 minučių. Kaip tokiu atveju daroma? Įšoki į vieną, antrą, išsitrauki popierėlį su reikalingų marškinėlių dovanėlems dydžiais, jų kiekiu ir perki. Dažnai tų pirmųjų kainos yra mažiausiai dvigubai aukštesnės nei toliau išsidėsčiusiose parduotuvėse. Dar spėjau nutverti savo dukterėčiai storą, riebią, minkštutę, spalvingą skudurinę lėlę… Ir mažytį pokelį Jamaikos kavos paragavimui, kuri Amerikos rinkoje labai vertinama ir brangiai parduodama. Edvardas tuo metu buvo įšokęs į kitas parduotuves ir man nupirko porą medinių spalvingų jamaikiečių figūrėlių. Va ir visa Jamaika. Pamatėme nedaug. Norėčiau daugiau.

Į laivą sugrįžome po 15-os valandos. Prieš pat laivui paliekant prieplauką garsiakalbis nenuilstančiai šaukė dviejų žmonių pavardes. Vėliau girdėjome įvairiausias versijas: pora nesugrįžo laiku į laivą, nes pirko kažką tokio, dėl ko juos sulaikė policija. Vėliau jie prieplaukos maža valtele buvo nuplukdyti iki laivo, kuris jau buvo bepaliekąs Jamaiką. Ko tik nebūna!

Vakarienei mes su Edvardu nusprendėme pajuokauti: užsidėjome egiptietiškas aukso ir juodos spalvos “karūnas”, tamsius akinius, apsirengėme juodais drabužiais ir, išėję anksčiau iš kajutės, makalavomės po laivą. (beje, tas karūnas pirkome Holivude prieš ankstesnįjį kruizą). Žmonės šypsojosi, sakė kaip šaunu, puiku, kaip puikiai atrodote ir panašiai. O kai kaukė ant galvos ir tamsūs akiniai ant nosies, tai nejučiom toks norelis išlenda kažką nekasdieninio “išmesti”…..

Turiu nukrypti į šoną, nes nuo paskutinio prisėdimo prie kelionės aprašymo jau pora mėnesių prabėgo. Mano tulpės ne tik pražydo bet ir nužydėjo. Dabar akį džiugina rožės... Kaip ir kiekvieną pavasarį taip ir šį nemažai laiko praleidau lauke vis kažką keisdama gėlyne. Smagu matyti darbo rezultatus, bet galvoje mintys audžia vis daugiau planų. Tik spėk juos įgyvendinti.

Kad pabaigti šį aprašymą iki sekančios kelionės vėl gruodyje, nusprendžiau “wordinį” aprašymo “failą” atidaryti per vidurdienio karščius, kai karšta saulė įveja į vidų.

Didžioji Kaimanų sala

Kaimanų salas pirmasis pastebėjo Kolumbas dar 1500-aisiais, kurio žvilgsnį pritraukė prie salų besibūriuojantys vėžliai. Salos tada ir pavadintos buvo jų garbei – Tortugas. Tik 15-o šimtmečio pabaigoje jų pavadinimas buvo pakeistas į Kaimanų salas (Caymanas reiškia krokodilas Karibų salų kalba). Visą ateinantį šimtmetį salose lankydavosi tik jūrų piratai ir vėžlių medžiotojai. Tik apie 1660-uosius pradėjo kurtis sėslūs gyventojai. Pirmieji buvo Britų armijos dezertyrai iš Jamaikos. Netrukus sala tapo Britų Karalystės nuosavybe su administravimu iš Jamaikos. Net iki 1800-ųjų salos turėjo mažiau nei tūkstantį gyventojų, pusė kurių buvo vergai. Panaikinus vergovę 1835-ais Kaimanų salų gyventojų skaičius išaugo penkiagubai. Gerai augo medvilnė, raudonmedžiai; vijo nendrių virves; klestėjo žvejyba, vėžlių medžioklė ir laivų statyba. 20-o amžiaus vidury į salas įžengė turizmas ir bankininkystė. Galiojanti mokesčių struktūra Didžiąją Kaimanų salą padarė ofšorinės bankininkystės centru. Nuo 1960-ųjų salos tiesiogiai pavaldžios Didžiajai Britanijai. George Town miestas yra Kaimano salų sostinė; kitos dvi mažesnės salos vadinasi Little Cayman (Mažoji Kaimano sala) ir Cayman Brac (iš “National Geographic: Traveller, The Caribbean”).

Didžiojoje Kaimanų saloje turėjome išsipirkę pažintinę salos ekskursiją. Pirmiausia mus nuvežė iki parduotuvės-kavinės -Tortuga Gold Rum - kur pardavinėjo vietoje kepamą pyragą su romu ir, aišku, patį Tortugos auksinį romą. Mums atvažiavus ten jau buvo išsirikiavusių gal dešimt, o gal daugiau nedidelių apie 20 žmonių talpinančių autobusiukų. Taigi eilė viduje išsirangė per visą nedidukę parduotuvikę. Mes nesivarginome ten tvankumoje stovėti. Įsitaisėme pavėsyje lauke.

Sekanti stotelė- miestelis, vadinamas “Hell” (Pragaras). Sustojome prie pašto, iš kurio galima išsiųsti atvirlaiškius su ypatingu antspaudu, kuris sako, kad šis laiškas išsiųstas iš “Hell”, t.y. iš Pragaro. Vietoj stovėjimo ilgoje eilėje egzotiškame medyje stebėjome iguaną....

2004 –ais metais praūžęs uraganas “Ivanas” nuniokojo salą ir beveik visi pastatai dabar yra naujai atstatyti.

Ant pašto sienos buvo užrašas: ” Jėzus mirė už mus visus. Taigi atiduok jam savo širdį ir eik į dangų. Ivanas”....

Paskutinioji ekskursijos stotelė buvo pati įdomiausia- vėžlių ferma, kur veisiama ir auginama apie 14 tūkstančių įvairaus amžiaus vėžlių...Ir beveik visi jie atsiduria ant stalo mėsos pavidale. Mums per pusantros valandos parodė tik nedidelę dalį ten esančių įvairaus dydžio baseinų ir tvenkinių su nuo kelių mėnesių iki 60-70-ties metų amžiaus vėžliais. Mums leido juos paimti į rankas iš vieno baseino, kur vėžliukai buvo poros kilogramų svorio, nedideli, gražūs, judrūs. Gidas pasakojo, kad beveik visi jie labai mėgsta žmonių kompaniją, draugiški. Bet buvo keletas viename atskirame baseine, kuris buvo aptvertas viela ir neprieinamas lankytojams. Jie, kaip sakė gidas, buvo agresyvūs, pikti ir plėšrūs. Ir kam juos laiko tada? Bet tuo metu jie miegojo vandenyje. Galvas iškelia orui įkvėpti tik kartą kitą per valandą. Didžiajame tvenkinyje plaukiojo šimtai didelių. Keletas jų, veislinių, turėjo specialius aparatėlius, pritvirtintus prie jų nugarų. Gal kad fermos darbuotojai žinotų kur jie randasi.

Grižus atgal į prieplauką, Edvardas “taksi” laiveliu nusigabeno į laivą. Sakė nuo karščio ir drėgmės labai pavargo. O mes su Gard’u ir Beth nuėjome į kavinę kur valgėme milžiniškus dersertus. Tada perbėgome per parduotuves ir aš neatsilaikiau auskarų pagundai....

Vakare mūsų laukė iškilminga vakarienė (pageidaujama, kad visi pasipuoštų) ir koncertas. Prieš vidurnaktį vyko maisto serviravimo paroda. Po vidurnakčio tas maistas buvo valgomas. Po sočios vakarienės mes nebesuradome jam vietos savo ir taip apkrautuose skrandžiuose.

Kozumelis, Meksika

Tai 490 kvadratinių kilometrų dydžio Kozumelio sala Karibų jūroje vos per pora dešimčių kilometrų nutolusi nuo žemyno.

Ten jau buvome kartą. Taigi šį sykį pasirinkome kitą ekskursiją – plaukimą su delfinais.

Iš prieplaukos taksi automobiliais mus nuvežė į baltutėlio smėlio ir smaragdinės vandens spalvos pakrantę. Ten, šalia botanikos parko įsikūręs kitas parkas – vandens parkas su tikrais tikrutėliais delfinais. Įlankos pakrantę juosia specialiai pastatyti mediniai tilteliai, laipteliai ir kitokie priėjimai prie delfinų. Visi gavome po gelbejimo liemenę ir nutipenome prie mūsų dešimties žmonių grupei priskirto nusileidimo prie vandens. Tiesa, negalima buvo imti jokių fotoaparatų ar filmavimo kamerų. Mus ir fotografavo ir filmavo parko darbuotojai ir po to buvo galima įsigyti ir mūsų pačių nuotraukų ir net trumpą video filmuką už tai paklojant nemažai dolerių. Nusileidus laiptukais į vandenį krūtinės gylyje išsirikiavome metro pločio takelyje. Dresiruotojas-gidas paaiškino, kad du delfinai priplauks prie kiekvieno iš mūsų, mes juos palgostysime, pabučiuosime, jie darys įvairiausius sukinius. Tada mes po vieną turėsime plaukti gilyn į vandenį (ten buvo jau gilu), kur prie mūsų pagal dresiruotojo švilpuką priplauks delfinas, mes kibsime jam į atlapus (na į pelekus ar į kažką panašaus) ir jis visu greičiu mus neš apie 15-20 metrų prie laiptų, į mūsų stovėjimo vietą. O aš tada buvau turėjusi tik porą plaukimo pamokų ir net su gelbėjimo liemene dar nedrįsau kapstytis kažkur į didesnį gylį. Taigi pasakiau gidui, kad aš liksiu prie laiptų (nepatirsiu plaukimo su delfinu...). Jis man “atsiuntė” delfiną dar keletą kartų ir aš turėjau malonumą paliesti jo snukučio glotnią ir švelnią odą ir gauti bučkį. Už tai mačiau visų kitų grupės žmonių plaukimus su delfinais. Gyvūnai ištreniruoti kaip cirke. Vykdė visus paliepimus rankų mostais ar švilpuku. Už kiekvieną atliktą užduoti jie gavo po žuvytę. “Programos” pabaigoje delfinai “šoko” vandenyje, atliko galingus šuolius ore, netgi dainavo... Taigi atrakcija buvo nuostabi.

Nusiprausę duše ir persirengę Edvardas su Gardu patraukė į pakrantėje esantį barą atsigaivinti alumi, o mes su Beth nuėjome pasivaikščioti po Botanikos parką, įsikūrusį kelios dešimtys metrų nuo vandens. Grožėjomės gruodžio mėnesio subtropinių augalų žaluma, nematytais žiedais. Mūsų ir kitų žmonių dėmesį patrauke būrelis iguanų. Neteko anksčiau matytų šių gyvūnų. Tai gana dideli driežai. Vien dryžuotos uodegos pačių didžiausių buvo metro ilgio. Aštrūs ilgi riesti nagai; kūnas gelsvai rusvos žalsvos spalvos. Keletas jų buvo labai didelių, o visas būrelis mažesnių. Matyt visa šeimyna (o gal net giminė) išėjo pasivaikščioti po parką....Jie visai nekreipė dėmesio į žmones, mielai “pozavo” fotoaparatams.

Apsukusios ratą susiradome smagiai beplepančius savo vyrus. Pakrantė buvo nusėta barais su sausų žolių stogais, suteikiančiais malonų pavėsį. Troškulį numalšinau “Black Monkey” (Juodosios beždžionės) kokteiliu, smaguriavau išilgai perpjautame ananase pateiktais vaisiais ir ledais.

Paplūdimyje nebuvo tiršta žmonių kaip kad įprasta geru oru Baltijos pakrantėje. Anaiptol, buvo erdvu, kur ne kur išsibarstę saulę gruodyje mylintys žmonės. Dauguma jų ne saulėje, o prie barų. Buvo šilta, ramu, gera...

Grįžę į prieplauką dar turėjome porą valandų paklaidžioti po parduotuves. Pagaliau ir tos parduotuvės pasidarė labai vienodos- juk beveik visos jos arba juvelyrinių dirbinių arba suvenyrų. Jei tai juvelyrinė- tai arba tikrai pigaus sidabro ir pusėtinos kokybės, arba brangakmenių (deimantų, safyrų ir pan), kur tave sutinka pardavėjai su baltais marškiniais ir kaklaraiščiais. Aišku ir šiose viskas kainuoja gerokai mažiau nei JAV, bet reikia stengtis derėtis iki nukritimo, nors šiose parduotuvėse tai ne visada padeda.

Po vakarienės nuėjome į Paveikslų aukciono galeriją, kur buvo pristatomi “didelių vardų” paveikslai. Eksponuojamas buvo Salvadoro Dali septynių paveikslų komplektas “Destino” (likimas, lemtis). Labai įdomi šių paveikslų sukūrimo istorija. Dar antrojo pasaulinio karo metais dailininkas Salvador Dali kartu su Voltu Disnėjumi kūrė bendrą projektą - animacinį filmuką “Destino” pagal meksikietišką meilės dainą, kuris del finansinių sunkumų tada neišvydo dienos šviesos. 22 piešiniai ir 135 animacinio filmo eskizai nugulė į lentynas daugiau nei 50-čiai metų. Volto Disnėjaus sūnėnas, tvarkydamas dėdės archyvą atrado neužbaigtą didžiulį Salvadoro Dali projektą. Taip po daugelio metų gimė vos dešimties minučių filmukas “Destino” ir paveikslų rinkinys.

Man kažkada teko būti Salvadoro Dali muziejuje Ispanijoje ir šiek tiek buvau susipažinusi su Dali siurrealizmu. Matyt, mano visa povyza šaukte šaukė “Noriu!”, nes Edvardas paklausė ar aš norėčiau šio rinkinio. Labai, pasakiau. Taigi, įsigijome tai, ko visai neplanavome. Gerai, kad išsimokėti galima per metus. Kartu gavome ir DVD su filmu, kuris dar nedemonstruotas didžiajame ekrane.

Dar tą patį vakarą nusipirkome ir Rembrandto graviūros darbą “Golfer” (Golfo žaidėjas).Tai kopija, padaryta gerokai veliau, nei originalas, pagal ta pačią originalią graviūros plokštelę. Taigi, namuose apsigyveno keletas garsių vardų. Juokaujame, kad reikia dar vieno kambario be sienų tik paveikslams.

Kad oficialiai apiforminti šiuos pirkinius reikėjo sekančią dieną sudalyvauti paveikslų aukcione ir “statyti” už juos.

Laivo juvelyrinių dirbinių parduotuvėje paskutinę dieną vyko loterija, kurioje dalyvavo kuponai, gauti perkant prekes toje parduotuveje (už kiekvieną ten išleistą šimtą dolerių – vienas kuponas). Kadangi, as ten pirkau rankinuką, turėjau vieną kuponą ir su juo 16-ą valandą numaskatavau į parduotuvėlę. O ten jau buvo geras šimtas žmonių ir daugiau. Ar galejo man kas nors tada priminti, kad ir už tanzanito auskarų pirkimą gavau krūvą kuponų?
Lygiai paskirtą valandą iš didelės stiklinės vazos buvo ištraukta pirma kupono šaknelė ir perskaitytas jos numeris. Aš žvilgtelejau į savąjį – ne, ne mano. Visiems keista buvo tai, kad neatsišaukė jo savininkas. Traukė kitą. Skaitomas numeris, savininko ir vėl nėra. Gal tik penktos ar šeštos ištrauktos kupono šaknelės savininkė gavo didžiulį krepšį su penkių šimtų dolerių vertės dovana.

Kai vėliau vakare dėjausi daiktus į lagaminus, stalčiuje pamačiau visai užmirštą baltos odos mažytį maišelį su šešiais kuponais, kuriuos man davė, kai Edvardas nupirko tanzanito auskarus... Tarp jų ir buvo tie numeriai, kurių savininkas turejo laimėti brangią dovaną loterijoje.

Kai aš kažką suklykiau, Edvardas net išsigando: kas atsitiko? Atsitiko tai, kad aš pamiršau, kad aš juos turėjau. O Edvardui visai nei į galvą, kad juos man davė....

Kai sekmadienio rytą prabudome apie 6 valandą ryto, laivas nebejudėjo. Galvojome, jau esame uoste. Panašiai ir buvo. Tik .... netoli nuo uosto. Išėję į balkoną pamatėme tiršto nepermatomo rūko sieną.... Nei vandens nesimatė, nei aplamai nieko kito, išskyrus pilką sieną palei pat nosis. Lyg kas būtų iš plytų sumūrijęs per naktį...

Galvestono uostas nepriiminėjo laivų dėl oro sąlygų. Stovėjome kažkur (kas žino kur) ir laukėme kol rūkas išsiskirstys. Gardas su Beth susinešė savo daiktus į mūsų kajutę. Visiems kartu buvo smagiau. Jų lėktuvo reisas į namus iš Hjustono oro uosto buvo 14-ą, mūsų – valandą vėliau. Nuo Galvestono iki Hjustono – mažiau nei valandėlė kelio greitu taksi. Po porą kartų sulakstėme pavalgyti: nervai darė savo. Visos valgymo vietos buvo atidarytos (ir iš kur jie dar maisto turėjo, nes tai jau nebeplanuotas maitinimas buvo). Prieš pat pusiaudienį buvo paskelbta išsodinimo iš laivo tvarka pagal lėktuvų reisų laiką iš Hjustono oro uosto. Mes pakliuvome į priekį. Gal tik pusvalandį užtrukome kol praėjome visus formalumus ir patikrinimus. Ir taksi į Hjustoną pagavome labai greitai. O pastarasis, ne važiavo, bet skrido. Visi visur spėjome.

Kaip gerai, kad apsiėjome be blogų siurprizų. Ir taip netoli būta vieno malonaus...


La Finita!