2008 m. vasario 17 d., sekmadienis

Mintys apie Lietuvybę

Lietuvybė išeivijoje. Ten kur lietuviai atrado ir tebeatranda naujus savo namus.

Kažkodel visi esantys Lietuvoje labai jau rūpinasi, kad tie išeiviai nepamirštų lietuvių kalbos, kad vaikai nuo mažens mokytųsi lietuviškai, kad namie būtu kalbama lietuviškai, kad rašant būtų naudojamos lietuviškos raidės, kad lietuviai susitikę kalbėtų tik lietuviškai ir tt. ir pan....t.y. viskas suvedama į porą išorinių lietuvybės supratimo požymių - kalbėjimas bei rašymas su visais taškiukais ir brūkšniukais ir į juos panašius dalykus. Nepamirškime ir to, kad didesnėse lietuvių bendruomenėse išeivijoje dar su malonumu ir tautinius lietuviškus šokius šokama bei senas folklorines dainas dainuojama. Jie tą daro, tikriausiai, ne dėl to, kad kažkas varnelę sau užsidės, va matai kaip “lietuvybė palaikoma”.

Lietuvybė Lietuvoje. Nepriklausomybei jau penkiolika metų. Jau galima nepasislėpus “Lietuvos balso” klausytis. Jau galima “Lietuvą brangią” dainuoti joje žodžių nepakeitus, kurie per daug ausį rėždavo tarybinėms institucijoms. Jau turime žodžio ir visas kitas laisves. Be viso šito, mes dar turime ir rytų bei vakarų pop kultūrą daugumoje radijo bei televizijos stočių (filmai, muzika ir pan).

Turime ir neišmatuojamą virtualiąją erdvę- internetą- kurioje “gyvena” dabartinė jaunoji karta. Juk jie beveik visi lanko mokyklą, na bent pradines klases tai gal dauguma yra baigę - o kur pasidejo tada, sakykite, jų lietuvių kalba, ar jos jau nebemoko mokyklose? Ne, aš kalbu ne apie tą išeivių lietuvių, kurie gal ne visi lietuviškas nosinytes suinstaliavę i savo kompiuterius. Kur lietuvių kalba Delfio komentaruose, Lietuvos ryto komentaruose? Kas ten rašo, nelietuviai? Matyt, lietuvių kalba niekada nebuvo taip darkoma, kaip kad su ja šiandien elgiasi “tikri lietuviai”, gimę tikroje nepriklausomoje Lietuvoje.

Dažniau nei antras taksi automobilis Lietuvoje visa gerkle leidžia rusišką muziką. Ar kiekvienas taksi vairuotojas kalba lietuviškai? Bet juk tai klientų aptarnavimo sritis. Ar apie tai Lietuvoje aplamai yra galvojama? Ar manoma, kad to, anu laikų palikimo, ir nereikia keisti? Ar Lietuvoje dirbantys su klientais yra mokomi kaip aptarnauti klientą? Ar iš jų reikalaujama gero aptarnavimo? Ar šypsena jau tapo pareigybinių instrukcijų dalimi? Ar klientų aptarnavimo įmonių savininkai žino, kas yra geras klientų aptarnavimas? Aš jau nekalbu apie tai, kad netgi senosios lietuviškos dainos skamba tik po atitinkamo alkoholio kiekio (o juk tai labai gražios dainos!) ir kad jau gėda tampa šokti ar dainuoti lietuvių liaudies dainų ir šokių koletyve, kurių vos keletas belikę Lietuvoje.... Ar visuose bent lietuviško maisto restoranuose skamba lietuviška muzika? Ne, ne ta pop-rok-disko, bet ta sena lietuviška, kuri vadinama “lietuvybę palaikančiąja”. Ar lietuviška muzika yra ta, kuri tik lietuvių kalba atliekama? Kodėl Palangoje viskas taikoma ją užplūdusių masių skoniui? Ar viskas nepriklausomoje Lietuvoje tik pinigu jau bematuojama? Aš neturiu nieko prieš kitų tautų kultūrą, muziką ar šokius. Aš myliu juos! Mėgstu egzotinių kraštų muziką ir šokius. Mėgstu rusų muzika, turiu kalną kompaktinių plokstelių su įrašais. Bet juk tai tik mano malonumui, mano klausymuisi, mano ausims!!! Tai neturetu tapti darbo irankiu pinigų priviliojimui iš klientų, jei tu nesi kitos tautos patiekalų restorano savininkas. Ar girdite, kaip garsiai aš šaukiu, nes man dūšia skauda!!!!

Nežinau, bet aš sunkiai beatrandu tą vadinamą lietuvybę, tokia kaip aš ją suprantu, Lietuvoje, kokia mano krauju teka, nors vos tik penkeri metai, kai gyvenu kitur. Kodėl ji išstumiama pačių lietuvių? Ar jie jos kažkada nepasiges? Tai pagaliau kam ta per krauja pasiekta nepriklausomybė reikalinga? Matyt vaisius yra saldus tik tada, kai jis draužiamas? Arba aš visai kitaip suprantu ją.

Jei lietuvybės nepasėsi į dūšią mažutėliui vaikui, tai ar ji ten atsiras iš kažkur? Vargiai......Kai Amerikos lietuvė, visą savo gyvenimą pragyvenusi išeivijoje, dar daug ką suprantanti, bet jau sunkiai bekalbanti lietuviškai, žibančiomis akimis klausia, kaip ten dabar Lietuvoje, ar dar Gedimino prospektas yra, ar dar Respublikinė biblioteka tebestovi, as jaučiu joje gyvą lietuvybę.

Tad nepykime ant tų lietuvių, atvažiuojančių tik pasisvečiuoti į Lietuvą ar ten dar esančių giminaičių aplankyti, bet kurie Lietuvoje neberanda „jų“ Lietuvos. Tokios, kokia jie saugo savyje, prisimena, tausoja ir myli. Kur tu ją rasi, nes gi Lietuvą naujos sąjungos supa, nauji stiprūs vakarų vėjai pučia, kuriems ne kiekvienas gali atsilaikyti, juk Lietuvoje jau beveik kapitalizmas, juk rinka viska valdo, juk.... Taigi jie ir negali jos, Lietuvos, taip lengvai rasti, nes ji jau Europos dalis, nes ji jau visa komercine ir besistengianti uždirbti taip trūkstamus pinigėlius bet kokiu būdu, apmokestinant net ir vandens butelaitį Lietuvos oro linijų skrydžiuose.

O kad neužbaigti taip pesimistiškai, kas ieško tas randa, tik reikia giliai giliai pasikapstyti, kad aukso švystelėjimą – lietuvybės kraštelį - pelenuose pamatyti.....

Komentarų nėra: