Lietuvaičių vakarėlis Albukerke; 2006 m.

Taip jau susiklostė istoriškai, kad lietuvių išeivių bendruomenės daugiau augo ir plėtėsi tiek rytinėje tiek ir vakarinėje JAV pakrantėje. Jų ten daug, lietuviai buriasi, šoka, dainuoja, bendrijas steigia, lietuvišku maistu parduotuvėse mėgaujasi … O Naujosios Meksijos (New Mexico) valstijoje, kuri plotu beveik penkiais kartais didesn uz Lietuvą, bet turinti tik pusė tiek gyventojų, kiek jų yra Lietuvoje, mūsų, lietuvaičių, gal ir nėra tiek daug. Bet mes, čia esantys, irgi mokame susirinkti, pabendrauti, bulvių plokštainio ar koldūnų paskanauti… Šįmet spalio 14 -ąją, šeštadienį, būrelis lietuvių čia ir susibėgo į gražų vakarėlį. Susipažinkite, kas tarp mūsų buvo. Namų šeimininkai Dalia ir Paulius Narbutai. Paulius gimė ir augo JAV lietuviškoje šeimoje. Jo pirmoji kalba buvo lietuvių, o angliškai išmoko tik mokykloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Paulius nukeliavo i Lietuvą aplankyti giminaičiu. Taip patiko, kad netrukus grįžo su Fullbright stipendija vienerius metus studijuoti Vilniaus Universitete. Likimas jo laukė ten pat, už kampo: belankydamas draugus ir giminaičius, susipažino su anykštėne Dalia Jakniūnaite. Po metų jie susituokė ir Paulius parsivežė Dalią i Albukerka, kur jau seniai gyveno Narbutų šeima. Paulius turi ekonomisto išsilavinima, dirba Naujosios Meksikos valstijos vyriausybėje, Kultūros departamente. Jo žmona Dalia Lietuvoje, Kauno technologijos universitete įgijusi chemikės inžinierės specialybę, dirbo Panevėžio “Ekrane”. Atvykusi į JAV, Albukerko koledže ji studijavo puslaidininkių technologiją, dirba Intel įmonėje. Mėgsta organizuoti lietuvaičių susibūrimus, lankytis kultūros bei meno renginiuose ir, kaip ji pati sako, “pasikapstyti savo kieme”. Ona Narbutienė, namų šeimininko Pauliaus mama gimė ir augo Lietuvoje, mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Su šeima bėgo iš Lietuvos, kai jai buvo 16 metu. Kaip ir dauguma tuo metu, prieš patekdama i JAV, keletą metų praleido vokiečiu stovyklose. "DP- displaced persons"- jie taip save vadino, "dipukais". Ponia Ona jau daugeli metu dirba su keramika, “ipucia” gyvybe molio dirbiniams juos nuspalvindama: jei tai bus veidas, tai akys žiūrės tiesiai į tave, jei tai – saulėtekis pajūryje, tai vėjo dvelksmą ar jūros kvapą pajusi…To ji ismoke ir savo marcią Dalią. Su jau amziną atilsį vyru ponia Ona ne kartą ismaišiusi Ameriką, keliavusi po Meksiką. Tarp lietuvių ir ne vien tik ji žinoma kaip puiki šeimininkė, pyrag ir sausainių kepėja. Jadvyga ir Edvardas Biskiai. Jadvyga gimė Lietuvoje, ją dar visai mažytę tėvai išsiveže iš pradžių į Naująją Zelandiją, o paskui - į Ameriką. Jos vyras Edvardas gimė JAV, gyveno Pensilvanijos valstijoje, kur buvo labai didelės lietuvių išeivių kolonijos. Susituokę jiedu ilgai gyveno Čikagoje, bet išėję į pensiją atvažiavo į Naujaja Meksika. Abu yra dideli kelioniu ir operos mėgėjai. Edvardo hobi – istorija, o ponia Jadvyga turi kaktusų kolekciją. Wanda Trott, labai energinga, mažučiukė, lietuviškai dar suprantanti, bet jau mažai bekalbanti. Wandos mama buvo lietuvė, tėtis – vokiečiu ir lenkų kilmės, todėl šeimoje buvo kalbama ir lietuvių ir vokiečiu kalbomis. Gyveno jie Vilniuje, priešais Respublikinę M. Mažvydo biblioteką Gedimino prospekte. Ji neturėjo nei brolių nei seserų. Tėtis mirė anksti, o mama - kai Wandai tebuvo 13. Vokiečių kalba Wandai labai pagelbėjo, kai ji 17-metė atsidūre Vokietijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečių armijai atėjus į Lietuvą, 1942-ais metais Wanda vokiečių buvo išsiųsta dirbti vieneriems metams į gamyklą į Vokietiją. Ten vokiškos kilmės jaunuoliai buvo buriami į Hitlerio jaunimo organizaciją, o Wandos gyslomis juk tekėjo ir vokiškas kraujas. Po metu grįžti atgal i Lietuva jos niekas nebeišleido. Taip Wanda ir atsidūrė pabėgėlių stovykloje, kur susipažino su amerikiečiu kareiviu, su kuriuo netrukus susituokė ir atvyko į JAV. Daugiau ji Lietuvoje niekada nėra buvusi. Amerikoje užaugino du vaikus, dirbo medicinos seserimi. Vakarėlio metu ponia Wanda manęs vis klausinėjo, kaip ten viskas dabar…. Aš sakiau, kad jai tiesiog būtina atvažiuoti į Lietuvą, nes ji labai graži, o Vilniaus negalima nemyleti…. Daina Urbaitienė i vakarėlį atvažiavo su broliu ir jo žmona, Linu ir Rima Sidriais (taip, tai ta pati garsioji Sidrių giminė). Dalia buvo minėjusi, kad Daina bus su broliu, bet as nežinojau kad tas brolis bus pats Linas Sidrys. Apie Liną ir jo tėvą, akių chirurgus, buvau skaičiusi dar anais laikais, kad jie abu atvažiuodavo į Lietuvą ir atlikdavo daug akių operacijų bei teikdavo kitokią pagalbą Lietuvai. Linas su žmona Rima ir 8 vaikais gyvena Čikagoje. Linas visą vakarelį bendravo su ponia Ona Narbutiene, kuri irgi gyvenusi Čikagoje, matyt, daug bendrų draugų ir pažistamų jiedu turi. Lino sesuo Daina (jie is 9 vaiku šeimos), gimė Filipinuose, kai jos tėtis ten atliko gydytojo tarnybą JAV armijoje. Ji buvo visai mažiukė, kai su tėvais atvažiavo į JAV. Dainos vyras Algis Urbaitis gimė JAV, dirba Los Alamo laboratorijoje, jie turi du sūnus ir dvi dukras, ir gyvena Albukerke. Zita Svitra atvažiavo su savo broliene is Marijampolės, irgi Zita, kuri pas ją tuo metu svečiavosi. Su Zita S. susipažinome beveik prieš metus. Ji gimė Lietuvoje ir buvo vos pusantru metuku, kai su tėvais emigravo i Bradfordo miestą Anglijoje. Po penkerių metų Zita S. atvyko i JAV. Jau apie 30 metų ji su vyru Terry ir su savo mama gyvena Santa Fe mieste. Abu dirba Los Alamo laboratorijoje. Ponia Evelyna Taggart yra iš garsios Yču šeimos. Jos tėvas Martynas Yčas prezidento A. Smetonos laikais buvo Dūmos atstovas ir finansų ministras Lietuvos vyriausybėje. Evelynos mama - is nemažiau garsios Šliūpų giminės. Evelynos tevai buvo įsteigę lietuvių mokyklą Voroneže, Rusijoje. Pati Evelyna mūsų valstijoje gyvena nuo 1972 metu ir net 21-erius metus dirbo Naujosios Meksikos valstijos energetikos ir išteklių departamente. Ir pagaliau aš, šių eilučių autorė, Vita Henderson, esu dar visai “žalia” Amerikoje. Tik penkeri metai prabego nuo tos dienos, kai gyvenimas visais 180 laipsnių pakeitė kursą. Esu, kaip ir Dalia, anykštėnė, mokiausi ekonomikos Vilniaus universitete, vėliau metus studijavau Maskvoje, o paskutinius 13 metų prieš išvykstant dirbau bankuose Vilniuje. Ir viena gražią dieną …susuko galvą amerikietis Edvardas, fizikas, matematikas, elektros inžinierius, ralio mėgejas, pats lenktynines mašinas darantis, visas žvaigdždes danguje pažįstantis…. Taip ir atsidūriau vietovėje švelniu pavadinimu La Mesilla, tarp Santa Fe ir Los Alamo, Naujosios Meksikos valstijoje. Tik įkišau savo snapą į internetą - ir va tau rezultatas! Dirbu Los Alamo miestelio savivaldybėje, Bendruomenės vystymo departamente specialiste bei Planavimo-zonavimo komisijos sekretore. Su Edvardu labai mylime keliones ir ypač kruizus laivais, šįmet gruodį jau į trečią vyksime. Kaip ir Dalia, labai mėgstu pasikrapštyti savo kiemo “džiunglėse”, mėgstu fotografiją, netgi pianino pamokas nuo nulio lankiau, o po pertraukos atsiranda noras jas pratęsti. Mano vyras Edvardas, Los Alamo laboratorijoje dirbęs 15 metų, ką tik išėjo i pensiją ir savo viso gyvenimo hobį pavertė į verslą – restauruoja senus amerikietiškus automobilius ir vis dar žiedinėse lenktynėse ratus suka su paties pasidarytu lenktyniniu VW “Vabalu”. Skirtingas lietuviu kartas skirtingi likimai skirtingais keliais atvedė i Ameriką. Ir visus mus viena prie kito traukia ypatingas magnetas. Tas magnetas - tai žodis “Lietuva”. Ir mums nėra taip svarbu, ar kalbi jau su akcentu, ar apskritai lietuvių kalbą jau imi pamiršti. Svarbu tai, kur buvo tavo pradžia, ir dar tai, kad ji tau taip svarbi… Tokia graži kompanija labai smagiai praleidome laiką pas Dalią ir Paulių. Pora vakarelio dalyvių, Dalia ir aš, su visais kitais pasidalijome šviežutėliais įspūdžiais ir nuotraukomis iš Lietuvos. Jau yra minčių, ilgai nedelsiant, paieškoti ir daugiau mūsų valstijoje gyvenančių lietuvių, sukviesti visus susitikti i dar didesnį vakarėlį.