Puerto Vajarta (Puerto Vallarta), MeksikaGruodžio 13, trečiadienis
Naktis buvo nerami. Bene šešis kartus kas 15-20 minučių per vietinį radiją bjauriai garsiai buvo prašoma, kad Ešli Morales paskambintų į informacijos punktą. Tik pasnaudi porą munučių ir vėl: Ešli Morales paskambinkite į informacijos....Galvojome, kas nutiko tai Ešli Morales? Iškrito per laivo bortą? Kažkas negražiai su ja pasielgė? Mūsų naktis, kaip, beje, ir kitų, buvo beveik bemiegė...... Tik vakare paaiškėjo, kad 14-metė padaugino kokteilių ir kajutėje pas draugus saldžiai ir giliai užmigo.....
Mums bepusryčiaujant laivas pamažėle prisišvartavo prieplaukoje. Buvo labai gražus rytas. Tolumoje rūkas švelniai glaudė kalnus ir tingiai sau tįsojo slėnyje...Gaiviai žaliavo prižiūrėta pievelė ir palmės.
Kadangi laivas Puerto Vajartoje stovėjo net iki 22-os vakaro, mes iš anksto buvome nusipirkę bilietus į kelionę autobusu į “Tropinių džiunglių rojų” ir į šou “Saulėlydis ir vakarėlis piratų valtyje”. Pasirinkdami šias pramogas tikrai neapsirikome - nuostabiai praleidome laiką. O pasirinkimas buvo didžiulis - apie 40 įvairiausių ekskursijų ir kitokių pramogų buvo siūloma Puerto Vajartoje. Nuo įvairiausių rūšių nardymo, plaukiojimo su delfinais, karstymosi virvėmis džiunglėse tarp medžių, banginių stebėjimo iki važinėjimo džipais, dviračiais, miesto apžiūrėjimu ir tt. ir pan. Labai greitai buvo išpirkta kelionė plaukti mažu laiveliu stebėti banginių- mes jos nebegavome. Bet ir be to diena buvo fantastiška.
Keletas žodžių apie Puerto Vajartą. Pažodžiui išvertus tai reiškia “Vajartos uostas”.
Miestas driekiasi palei Banderos įlanką, antrą didžiausią natūralią Šiaurės Amerikos įlanką, ir turi virš 100 km ilgio baltutėlio smėlio pakrantę. Miestas užima daugiau nei 1200 kvadratinių kilometrų plotą ir jame gyvena apie 300 tūkstančių gyventojų. Puerto Vajarta turi modernią infrastruktūrą, bet išlaiko ir unikalų senosios Meksikos žavesį. Daugelyje miesto vietų gali pasijausti, kad tu grįžti laike atgal: nedidelių daiktų pervežimams dar tebenaudojami asilai,galima įsigyti daugybę rankų darbo gaminių, kuriuos vietiniai indėnai gamina tais pačiais būdais jau šimtus metų.
Puerto Vajartoje yra virš 300 saulėtų dienų metuose ir vidutinė metinė oro temperatūra - apie 30 laipsnių Celsijaus. Tokios puikios klimatinės sąlygos dažnai besilankančius turistus galų gale paverčia nuolatiniais gyventojais; ypač tuos, kurie išeina į užtarnautą poilsį ir Puerto Vajartoje gali džiaugtis saule ištisus metus.
Šoktelkime šimtą kitą metų atgal. Pirmoje 19-o amžiaus pusėje Banderos įlankoje gyveno tik krokodilai. Ekonominės veiklos taškeliai vienas po kito atsirasdavo kalnuose, ten, kur buvo randama daug sidabro. Bet ten labai trūko jo apdirbimui reikalingos druskos.
Banderos įlanka buvo žinoma jau 16-ame amžiuje, kai Ispanijos kareiviai ekspedicijų į Kaliforniją metu apsistodavo įlankos pakrantėje papildyti laivus vandeniu bei maistu. Ten sustodavo ir iš Filipinų plaukiantys laivai, kur jie būdavo remontuojami.
19-ame amžiuje dabartinis Puerto Vajarta miestas vadinosi Las Penas ir buvo naudojamas įvairių reikmenų, naudojamų sidabro kasyklose kalnuose, pakrovimui ir iškrovimui. Nuo 1851 metų reguliariai buvo tiekiama druska sidabro apdirbimui ir gabenusio druską mažo laivelio kapitonas su savo įgula iš medžių kamienų ir palmių lapų pasistatė nedidelę pavėsinę nuo saulės pasislėpti kol kroviniai būdavo pakraunami ant asilų gabenimui į kasyklas kalnuose. Vėliau laivelio kapitonas atsivežė savo šeimą, atvažiavo daugiau šeimų ir kaimelis po trupinėlį plėtėsi. Vieni užsiėmė druskos gabenimo bizniu, kiti pradėjo dirbti žemę ar auginti gyvulius. 1880 metais Las Pene gyveno 1500 žmonių. Po penkerių metų vietiniams laivams vartus atidarė uostas. 1886 metais Las Peno miestui buvo suteiktas politinis ir juridinis statusas.
Atradus sidabrą Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo kaina krito ir sidabro kasyklų darbuotojai iš kalnų grįžo į Las Peną prie žemės ūkio darbų. Amekos (Ameca) upės slėnis davė net tris kukurūzų derlius per metus. 1914 metais atsidarė paštas ir pradėjo veikti telegrafas. 1918 metais teisininko ir Jalisko (Jalisco) valdytojo (Don Ignacio L. Vajjarta) atminimui įamžinti Las Peno pavadinimas buvo pakeistas į Puerto Vajartą.
Apie 1930-uosius pirmieji vietiniai ir užsienio turistai įžengė į Puerto Vajartą, sugrįždami atgal metai iš metų ir iš lūpų į lūpas skleisdami
gerą žodį apie vietovę. Tiesėsi keliai, oro linijos... JAV Holivudo žvaigždės pamilo Puerto Vajartą: Richardas Burtonas (Richard Burton), Elizabet Teilor (Elizabeth Taylor) ir kitos Holivudo žvaigždės įsigijo gražius namus. Ten važiuodavo amerikiečiai fotografai, filmų statytojai kūrė filmus...
Nuo tada, kai 1931 metais nusileido pirmas lėtuvas, Puerto Vajartoje viskas pasikeitė. Čia galima surasti viešbučius nuo mažyčių, ekonominės klasės iki milžiniškų ir prabangių. Vietinės ir tarptautinės oro linijos jungia miestą su JAV ir Europos stambiaisiais miestais. Prabangūs kruiziniai laivai švartuojasi uoste kiekvieną dieną ir kokybiški greitkeliai jungia miestą su visa Meksika ir su JAV.
Į tokią Puerto Vajartą ir atvykome.
Autobusai mūsų jau laukė pusdienio kelionei į “Tropinių džiunglių rojų”. Kelias vingiavo palei žalią, vešlią pakrantę, kur tarp palmių slėpėsi prabangios vilos...Vienoje jų 70-aisiais ilsėjosi JAV prezidentas Niksonas... Pakeliui išlipome pasigrožėti akmeninėmis uolomis vandenyne. Asfaltuotas kelias netrukus baigėsi ir autobusas įsuko į duobėtą, akmenuotą, siaurutį keliuką, kur dviems transporto priemonėms prasilenkti buvo beveik neįmanoma.
Vinguriavome, vinguravome, atrodė, kad niekados nieko tuo keleliu neprivažiuosime. Po pusvalandžio sustojome. Toliau ėjome pėsčiomis. Taką gaubė tokia tanki žalumą, kad pro ją nieko nesimatė. Džiunglės. Medis prie medžio, krūmas prie krūmo, kamienai susipynę, lapai didžiuliai, tik dangus mėlynavo viršuje. Pasigirdo vandens garsas. Šalia pro tankmę bėgo kalnų upė. Ji, visa apsiputojusi, per akmeninius krioklius leidosi nuo kalnų. Per upę buvo nutiestas tiltelis. Kitoje upės pusėje – kavine ar restoranas ar tiesiog nedidelė užeiga, kur galima buvo pailsėti, atsigavinti ir net užkąsti. Kavinukė buvo per tris lygius – laipeliai vedė tai aukstyn, tai žemyn, jais buvo galima net prie pat vandens nusileisti. Edvardas užsisakė meksikietiško alaus, aš – skardinę Pepsi.
Mūsų grupės vadovas buvo tipiškas meksikietis, kaip iš muilo operos, stotingas, išvaizdus, 30-metis juodaplaukis.
Po pusvalandžio visi pasirengėme 45 minučių žygiui per džiungles. Ne, mes nesibrovėme stačia galva pro žalią sieną. Mes takučiu žingniavome paskui vadovą. Jis pasakojo apie džiunglių medžius, krūmus, gėles, kada kas žydi, kokia oro temperatūra ir žaluma būna vasarą – drėgna, karšta, nuo gilios žalumos akyse visą dieną žalia būna…
Virš 30 rūšių įvairiausių medžių auga džiunglėse - bananmedžiai, aliejaus palmės, kokoso riešutų palmės. Palmės, ant kurių kamienų, prie pat žemės, užauga dideles riešutų kekės … Gidas net peiliu neįstengė keleto riešutų nukrapštyti. Vienos aukštos palmės kamiene peiliu jis padarė nedidelį įbrėžimą, iš kurio tuoj pat pradėjo bėgti baltas skystis, akimirksniu tarp pirštų pavirsdamas lipniais klijais. Grupėje buvo 5-10 metų nedidelių vaikų, kurie apipylė vadovą klausimais, ar iš to skysčio pasidaro kramtoma gumą, ar galima ją į burną dėti ir pan… Apsivyniojusi aukšto liekno medžio kamieną aukštai aukštai žydėjo laukinė orchidėja…
Žygyje buvo viena atrakcija. Mūsų kelyje laukė kliūtis - reikėjo perbristi upę. Toje vietoje ji buvo sekli, nesiekė net blauzdos vidurio. Vanduo nebuvo ledinis, nors buvo gruodis. Smagu buvo atsigaivinti. Viename krante visi nusimovėme batus, o kitame – šlapias ir smėlėtas kojas kišome į kojines ir batus. Vaikai taškėsi vandenyje, buvo daug linksmo šurmulio.
Sugrįžus prie tos pačios kavinės vadovas mums davė šiek tiek laiko poilsiui po “sunkaus žygio”. Vaikai sušoko į upę maudytis, suaugę užkandžiavo. Grožėjomės gamta, mėgavomės šiltu oru, puikiu poilsiu, gera nuotaika ir įdomia pirma diena Meksikoje.
Grįždami atgal prie autobuso, praėjome pro vielinį narvą su dviem didelėm spalvingom papūgom. Jos lakstė narvo sienomis aukštyn žemyn, “šnekėdamos” tarpusavyje.
Tuo pačiu keliu autobusas vežė mus atgal. Paprašėme vairuotoją išleisti mus mieste. Iki sekančios atrakcijos - Piratų valties šou - dar buvo pakankamai laiko, taigi panorom pasivaikščioti krantine ir taksi grįžti į prieplauką.
Visa pakrante eina labai gražus pasivaikščiojimo takas; jį puošia įvairios metalinės skulptūros. Nusileidome prie pat vandens, bangos taškėsi į krantą. Aš su video kamera žvalgiausi aplinkui, Edvardas laukė didesnės bangos….. ir sulaukė – putota bangelė “pašventino” jį vandens ir smėlio mišiniu iki pat juosmens…. Teko jam sėsti ant suoliuko ir kratyti smėlį ir vandenį iš batų – smagu buvo visa tai peržiūrėti video filme.
Kol jis užsiėmė švarinimusi, aš apibėgau keletą juvelyrinių parduotuvių, kurių krantinės gatvėje buvo daugiau nei kas antrame pastate. Derėtis galima iki nugriuvimo. Tą visada darau su dideliu malonumu ir dažnai gaunu gerą kainą.
Įšokau į vieną iš sidabro dirbinių parduotuvių. Pasirinkimas- didžiulis. Gal 100 dirbinių su juoduoju oniksu, panašus pasirinkimas iš turkio, įvairių atspalvių koralo, opalo, garneto ir t.t. Akyse tik mirguliavo, viskas gražu. Aš jau žinojau, kad norečiau kompleto su juoduoju oniksu. Prieš kelionę apžiūrėjau kainas vietinėse parduotuvese bei internete. Meksikoje viskas žymiai pigiau. O pajungus mano derėjimosi meną, viskas atrodė labai patraukliai.
Išsirinkau sidabrinį kolje su dideliu keturkampiu onikso pakabuku su sidabriniu ažūru aplink. Papuošalo kaina buvo 170 dolerių. Prie manęs priėjo pardavėjas teiraudamasis ar suradau tai kas man patinka. O taip….Norėčiau susitarti dėl kainos, atsakiau. Na ir pradėjau žaidimą, kurio rezultate kaina liko tik 70.
Prie kolje norėjau priderinti auskarus, kurie kainavo 100. gavau už 55 dolerius.
Edvardas tuo metu buvo parduotuvėje atokiau nuo manęs ir netrukdė man derėtis. “Amigo, man auskarai labai patinka, bet aš galiu mokėti tik tiek ir tiek…”. “Amigo (tipo “mielas drauge”), pas jus tiek daug juvelyrinių parduotuvių, bet aš išsirinkau šitą ir tikiuosi susitarti dėl labai geros kainos…”. Kaip tik moki gražiai pažiūri, ištrėški šypseną, dar apkabini per pečius … ir pasieki savo. Vėliau toje pačioje parduotuvėje Edvardas pamatė gražų tamsiai raudono koralo komplektą –kolje, apyrankę ir auskarus. Viskas kainavo 200, nusipirkau už 110. Ne visose parduotuvėse greitai leidžiamasi į derybas. Brangesnėse pakviečia jos savininką ar kokį šefą, tada jau tenka kautis su juo. Bet labai greitai pajauti ribą, žemiau kurios jie neis.
Vėliau nusipirkome ledų, pasivaikščiojome pakrantės gatve, dar įsigijau porą nebrangių žiedelių su ružavu ir oranžiniu koralu, derančių prie jau turimų papuošalų. Apie 15 po pietų grįžome į laivą, pasistiprinome valgomajame.
Šou piratų valtyje! Vien pavadinimas skambėjo smagiai. Bet neapsirikome, kad jį pasirinkome, tai buvo puiki pramoga. Norite detalių? Girdžiu jau girdžiu, kad labai gražiai prašote....
“Piratų valtis” buvo Kolumbo laivo “Santa Marija” kopija. Nedidelis laivelis, talpinantis apie 100 žmonių, buvo pritaikytas pramogoms, turėjo apatinį denį su grubiais mediniais stalais ir suolais, kur mes ir vakarieniavome.
Pačioje programos pradžioje tapome žiūrovais. Sėdėjome viršutiniame laivo denyje ant suolų, prieš mus buvo pakyla – scena. “Piratai” buvo tuo pačiu ir padavėjai ir visos programos dalyviai, mūsų linksmintojai artistai. Buvo ir kelios “piratės”. Visi jie buvo apsirengę juodai-baltai-raudonai-geltonai, su “piratinėm” skarelėm ant galvų.
Pirmoji programos dalis man buvo mažiausiai įdomi. “Piratai ir piratės” – artistai - scenoje bendravo vienas su kitu švilpukais, kūno kalba, veido mimika ir pan. Mane erzino švilpukų garsas, net ausys pradėjo skaudėti nuo jo. Galvojau, betrūksta dabar tik galvos skausmo ir ...nei iš laivo išlipti, nei kur nuo visko pasislėpti... Taigį, stengiausi “atsijungti” nuo visų man nemalonių garsų, susikoncentruoti į nuostabius saulėlydžio vaizdus, stebėti praplaukiančius mažus laivelius, kitus stovinčius prieplaukoje kruizinius laivus....Gerai, kad “švilpavimai” tęsėsi neilgai. Visą laiką mums buvo siūlomi gėrimai. Aš pradėjau nuo gaivinančio gėrimo, bet vėliau, kai “svilpimai” sustojo ir mano ausys “atsigavo”, perėjau prie vyno.
Antroje dalyje buvo labai smagu – “piratai” pakvietė visas moteris šokti. Viskas vyksta taip: prieina jaunas vaikinas, ištiesia tau ranką ir pakviečia į laivo centrą.... Taip visos moteriškės, tiek jaunutės, tiek nebe labai, buvo pakviestos šokti ir netgi dalyvauti “piratų” vaidinime. Mes turėjome pamėgdžioti piratų šokio judesius, “žiūrėti į vandenyną ar neatplaukia koks priešo laivas” ir pan. Muzika buvo puiki, laivelis lengvai siūbavo ant bangų, smagiai pasišokome ir baigiantis šiai programos daliai, visos moteriškės už rankučių viena po kitos buvo nuvestos į vietas.
Aš net nepastebėjau per tą smagumą, kaip Edvardas su fotoaparatu lakstė po denį, bandydamas mane nufotografuoti...
Laivas lėtai plaukė palei krantą, saulėlydžio vaizdai ir šviesose paskendęs miestas buvo nuostabūs...
Sekanti programos dalis buvo rimtesnė. Scenoje vyko vaidinimas iš Meksikos istorijos, apie majų ir actekų ugnies garbinimo ceremonijas. Tikri tikručiausi Meksikos indėnai buvo pasirėdę indėniškais spalvingais drabužiais su daugybe gražių plunksnų ant galvų, veidai jų buvo išdažyti, jie buvo rimti ir susikaupę. Skambėjo senoji Meksikos indėnų muzika, triukšmingi būgnai, dainos....Buvo įdomu ir gražu ta prasme, kad išgirdau ir pamačiau indėnų sielos kraštelį, jų tikėjimą savo dievais ir likau be galo sujaudinta šia programos dalimi. Po to visi turėjome galimybę nusifotografuoti prie indėnų.
Vakarienė! Kai kas jau buvo pakankamai linksmas nuo gėrimų ir vakarienė buvo pasiūlyta labai laiku. Siaurutėmis ir labai stačiomis kopėčiomis leidomės į žemutinį denį, kur mūsų laukė stalai su gausybe maisto ir nesibaigiančiu vynu. Buvo triukšminga, smagi, ilga vakarienė su linksmais žmonėmis ir daug skanaus maisto... kepsniai, viščiukai, kalnai daržovių ...net dabar ištįso seilė, prisiminus viską....
Paskutinė programos dalis buvo tikrasis “Piratų” šou: jų kovos su kardais, kartymasis po visą laivą, išgelbėtos nuo priešų pirato sesers atvežimas į laivą maža valtele, visko buvo daug – muzikos, vaidybos, emocijų ...Galų gale visą šou vainikavo saliutai iš laivo - buvo spalvinga ir gražu, šventiška ir labai linksma.
Jau po 21-os grįžome į savo kajutę. Visos emocijos dar virė galvoje, reikėjo laiko atsigauti ar apsiraminti. Edvardas atnešė ledų (juos gali valgyti visą parą), sėdėjome savo balkone ir grožėjomės naktiniu Puerto Vajarta.
Laukite tęsinio…..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą