1 dalis“Universal Studios”ir Disneilendas Kalifornijoje.
Dvi dienos jūroje
Gruodžio 8, penktadienis
Dažnai kelionės prasideda nuo oro uosto. Ne išimtis buvo ir šį kartą. Iš Albukerko (Albuquerque) iki Solt Leik Sičio (Salt Lake Sity) - tik valandėlė skrydžio. O iki galutinio taško – kruizo pradžios, Los Andželo - buvo dar valandėlė su puse. Šioks toks neramumas buvo prieš pakylant, Albukerko oro uoste, nes, prasėdėjus lėktuve 30 minučių, pranešė, kad vėluojama dėl kažkokių techninių nesklandumų pakilimo take. Prašome nesijaudinti ir panašiai. O mes turėjome tik 1 val. ir 20 min. tarpą iki reiso iš Solt Leik Sičio. Tai kaip čia nesijaudinsi? Bet spėjome…Šį kartą… Grižtant atgal, buvo kitaip.
Beveik 10-ties kilometrų aukštyje dangus buvo giedrutėlis, nei vieno debesėlio. Skridome per Kolorado Nacionalinį Parką (Colorado National Monument), per Huverio užtvanką (Hoover Dam) Nevados valstijoje netoli Las Vego. Man teko pabuvoti abiejose vietose, pamatyti kokio dydžio tiek kalnai ir konjonas Kolorado Nacionaliniame parke, tiek užtvanka ant Kolorado upės. Iš paukščio skrydžio aukščio visa tai atrodė lyg keli brūkšneliai. 200 metrų aukščio betoninė užtvanka, kaip nedidelis lopinėlis baltavo žemai žemai, lyg matytum visa tai žemėlapyje.
Gruodžio 8-ąją, penktadienį, apie 11 iš ryto Los Andželas mus pasitiko šiltu oru, palmėmis ir žydinčių augalų įvairove. Ir visa tai gruodyje. Oro uoste išsinuomavome mašiną ir patraukėme link Holivudo (Hollywood).
Mūsų kruizas prasidėjo sekmadienį po pietų. Buvome suplanavę iš anksto, kaip praleisti laiką iki kruizo pradžios. Jau turėjome bilietus apsilankymui Universaliose studijose Holivude (Hollywood Universal Studios), Disneilende Anahaime (Disneyland, Anaheim) ir rezervavę kambarį viešbutyje šalia Disneilendo. Penktadienio popietė atiteko Universalioms kino studijoms Holivude.
Iš Los Andželes iki Holivudo - tik valandėlė kelio. Įsijungėme mūsų GPS – įtaisą su nedideliu ekranu, kuriame satelito pagalba matomas žemėlapis vietovės, kurioje tu esi ir rodoma kryptis kaip nuvaziuoti iki norimo taško. Tik Edvardas pamiršo patikrinti ar jis nustatytas “su kalbėjimu”, t.y. kai žmogaus balsas sako, kad už tiek ir tiek mylių suksi į kairę, arba keisk juostą ir ruoškis posūkiui į dešinę, ir pan. Labai protingas daikčiukas. Bet jei jis nenustatytas “su kalbėjimu”, tai reikia visą laiką į jį žiūrėti, kad ko svarbaus nepraleistum (prietaisas tvirtinamas ant priekinio automobilio stiklo). Taigi, kai pajudėjome iš oro uosto greitkelio, vedančio į Holivudą, protingasis žaisliukas tylėjo. Prietaisėlį visai neseniai įsigijome ir tuo metu važiuodami nepamanėme, kad mums taip truks to jo kalbėjimo.
Greitkelis buvo “greitas”: 6 eilės į vieną pusę, 6- į kitą. Greitis - apie 130 km. per valandą ir daugiau. Eilės pilnos. Taigi reikia žiurėti į kelią, kad į ką neįsirėžtum ir reikia ziūrėti į protingąjį daikčiuka, kad teisingai nuvažiuotum. Oi, kaip norėjosi kuo greičiau atsirasti vietoje!
Kadangi viskas turi pabaigą, nemalonus važiavimas – taip pat.
Holivudo miestas yra Los Andželo priemiestis su dar keliais miesteliais aplink jį patį. Vienas su kitu jie yra susijungę ir niekada nežinai, kuriame dabar esi. Tada žiūri į žemėlapį ir ieškai taško kuriame randiesi ir oi, aš dabar, pasirodo, viena koja jau Holivude!
Pats Holivudas kyla į žaliais miškais apžėlusius kalnus. Klimatas Los Andželese ir aplink jį (kaip ir visa Kalifornijos valstija) palankus subtropinei augmenijai. Sako, kad niekada nebūna labai karšta (pastaba: šių 2007 metų kelionėje į Kaliforniją vis tik ten buvo nežmoniškai karšta) ar labai šalta. Maloniai švelnios žiemos ir šiltos drėgnokos vasaros. Todėl visa Kalifornija perkrauta žmonėmis, todėl ten toks intensyvus eismas keliuose, todėl ten tiek daug emigrantų ir ypač iš Centrinės ir Pietų Amerikos, kuri visai šalia, ranka pasiekiama…
Taigi mes Holivude. Sekdami kelio ženklus ir žiūrėdami į protingąjį prietaisą, atsiradome prie įvažiavimo į Universalias kino studijas. Užropojome į statų kalną ir paklusdami policijos reguliavimui nuvažiavome prie mašinų stovėjimo dengtų garažų gal keliems tūkstančiams automobilių.
Oro temperatūra buvo apie 20 C šilumos ir daugiau. Viskas žalia, viskas žydi, trumpų rankovių ir šortų oras. O pas mus, Naujojoje Meksikoje, šiais metais siautėjo tikra žiema. Kaip gera buvo nors trumpam iš jos nagų ištrūkti.
Palikę mašiną ir pasiėmę tik būtiniausiaus daiktus (o aš kai ką svarbaus sugebėjau pamiršti mašinoje) patraukėme įėjimo link.
Kadangi jau buvo pietų metas, nusprendėme užkąsti prie įėjimo į studijas esančioje Sunkiojo roko kavineje (Hard Rock Cafe). Prie kavinės lauke aukštai kabojo didžiulis ekranas, kuriame rodė tuos pačius muzikinius video klipus, kaip kad ir kavinės viduje. Virš įėjimo kabojo didžiulė gitara. Tai šio restoranų tinklo simbolis. Šalia televizoriaus ekrano stovėjo gigantiška Kalėdine eglė, kuri priminė, kad dabar, nežiurint į šortais dėvinčius žmones, vis tik žiema.
Studijos yra išsidėsčiusios įkalnėje per du lygius, į kuriuos pakelia ir nuleidžia eskalatoriai. Praėję pro patikrinimus ir įėjimo vartus, įsigijome specialias korteles, suteikiančias teisę į visus renginius eiti be eilės. Už tai buvo papildomas mokestis prie bilietų. Bet buvo verta, nes išvengėme triukšmingų minių ir ilgų eilių. Tokių kaip mes, “be eilės”, buvo ir daugiau, bet tai tik 10-15 žmonių, o ne šimtai.
Gavome šūsnį lankstinukų su informacija ir pradžiai nusprendėme sudalyvauti ekskursijoje po studijas (“Studio tour”). Susiradome ekskursijos pradžios vietą, kur po poros minučių atriedėjo trys vienas su kitu sujungti autobusiukai/vagonėliai dengtais stogais ir atvirais šonais. Mes buvome pirmajame vagonėlyje pačiame priekyje ir prieš pat mūsu nosis ant pakylos veidu į visus sėdėjo ekskursijos gidas, šalia jo, aukščiau, kabojo televizorius.
Pirmiausia pravažiavome kiemais ir siauromis gatvikemis pro didžiulus kelių aukštų belangius sunumeruotus studijų pastatus, kur “daromi” filmai.
Toliau maršrutas vedė pro “Juros periodo parko” filmavimo vietą. Ten mūsų laukė smagūs siurpriziukai. Šalia kelio iš abiejų pusių ramiai sau “stovėjo/sėdėjo” dinozauriško dydžio dinozaurai ir, autobusui pravažiuojant pro pat šalį, jie “puolė” mus, na pagąsdino šiek tiek.
Važiuojam toliau. Pradeda lyti. Na, siaubiakas, galvojame, tik lietaus mums ir tereikėjo. O, pasirodo, “lijo” iš medžių viršūnių, kur įtaisyti specialūs vandens purškimo įrenginiai ir kai filmo scenarijuje yra lietaus scena, jie įjungiami ir pradeda lyti tikras tikručiausias lietus. O tokioms pramogoms bei ekskursijoms lietus ir kiti smagūs dalykai pradėdavo veikti arba autobusui/traukinukui užvažiavus ant specialios vietelės arba vairuotojui spustelėjus mygtuką kažkokiame prietaise. Atrodė, kad viskas labai paprasta. Bet ir ne visai. Visi mechanizmai turi idealiai veikti. Vienam jų sustreikavus, sugriūtų visas staigmenos malonumas. Kad viskas veiktų tiksliai ir laiku prie elektronikos dirbo daugybė žmonių.
Kur mes esame? Taip, taip… Pradeda lyti…. Atidunda perkūnas, žaibuoja…viskas taip tikra… Pasigirsta dar kažkokie garsai. Tai vanduo, atūžia daug putojančio vandens, vanduo veržiasi ir pro netoliese esančio pastato langus, duris, tikriausias potvynis, ir garsas didžiulis… vanduo neša kažkokius medinius daiktus, atrodė nusvies mūsų autobusėlį kaip pūkelį… Bet, vandeniui prisiartinus prie kelio, viskas ima ir akimirksniu sustoja. Vanduo, pasirodo, jam pasiekus tam tikrą vietą, turi kur nutekėti. Kaip bauginančiai viskas tikra! Po šios atrakcijos gidas pademonstravo televizoriuje, kaip toks “potvynis” atrodo filme. Ir niekada nepagalvotum, kad šis ar panašus potvynis “sukurtas” studijoje. Be galo įdomu.
Važiuojam toliau. Pastatyta visa europietiška gatvė, jei kartais prireiktų scenos iš Europos. Negi lėksi į Paryžių kelioms valandoms, kai vietoje štai stovi prancūziško šarmo gatvikė… Toliau – kitokio stiliaus gatvė, mažas amerikietiškas miestelis…. Dar toliau – atskiri įvairūs pastatai. Ir kas labai įdomu – tai tik jų fasadai ir šiek tiek šoninių sienų.
Mus įveža į vieną iš didelių studijos pastatų. Mes- seno miesto gatvėje. Aplink – bespalvės, niūrios sienos. Pradeda trūkinėti grindinys, eižėja betonas, triukšmingai plyšinėja asfaltas šalia mūsų autobuso… juda visa gatvė, o tai reiškia, kad prasideda žemės drebėjimas. Iš viršaus su didžiuliu trenksmu įkrenta lėktuvas! Iš kažkur prie pat autobuso, ir dar mano pusėje, žaižaruojančiomis akimis visas juodas išnyra milžiniškas orangutangas- King Kongas…. Visi cypia žviegia iš smagumo! Kaip gerai, kad viskas netikra!
Įvažiuojame į kitą studijos pastatą. Autobusas pradeda linguoti į šonus, vėl plyšinėja trūkinėja asfaltas, šalia eina geležinkelio bėgiai.
Ir jais visu greičiu iš toli atlekia traukinys ar kažkas panasaus, nes tamsu ir visai nieko nesimato, o lekia kažkas “tas” tiesiai į mūsų autobusą!!! Ir tik šast prieš pat nosį jis metasi į šoną ir subyra į šipulius….po sekundės viską užlieja potvynis….Ir toks jausmas, kad mūsų autobusas visu greičiu skuodzia iš tos stichinės nelaimės vietos. Puikiai viskas padaryta! Ir taip daugeli kartų kiekvieną dieną studiju lankytojams demonstruojamos filmu “katastrofos”. Norėčiau viską pakartoti.
Važiuojame pro “ežerą”, kur visokios didelės baisybės plaukioja…Prie pat manęs išnyra ar tai banginis ar kažkoks panašus į jį, tik vandenį purškia…..Bet vanduo tai mūsų nepasiekia, gal keli lašeliai dėl smagumo, va kaip viskas sutvarkyta. Užsidega didelis gaisras vandenyje, toliau - dar vienas…ir mūsų autobusas pamažu svyra į vandenį… Kaip viskas realu! Tiek emocijų visiems!
Važiuojant toliau, ant kelio pamatome vyruką laikantį raudoną užrašą STOP! Autobusas sustoja ir gidas paprašo mūsų nekalbėti, nes netoliese, už posūkio, filmuoja serialą “Nusivylusios namų šeimininkės” (“Desperate house wives”). Po minutėlės pamatėme vienoje “gatvėje” prie namų daugybę kamerų ir kitokios filmavimo įrangos.
Kitas vaizdas- iš filmo apie Kalėdas. Stovi pastelinių spalvų pastatas su lopinėliais baltutėlio sniego aplink… sukurta graži švelni pasakiška nuotaika….
Jei dar neteko, progai esant, pažiurėkite filmą “Pasauliu karai” (“War of Worlds”). Mes esame toje scenoje, kur sudaužytas, tiesiog per pusę perplėštas Boengo lėktuvas. Jis taip įtikinančiai “tikrai” sudraskytas, keleivių sėdynės suplėšytos….Aplink – vien šiukšlės, lėktuvo liekanos, kitoje gatvelės pusėje - apgriuvę namai…..
Man teko matyti filmą ir būtent dėl šios scenos žiurėjau jį pakartotinai. Kino studija pirko tikrą lėktuvą ir jį taip įtikinančiai suniokojo, kad filme viskas kaip kare atrodo. Kiek žmonių ten dirbo ir kiek laiko užtruko taip suniokoti visą lėktuvą? Sunku įsivaizduoti….
Važiuojame toliau….Įlendame į siaurą tunelį. Aplink mus atgyja Egipto mumijos…Užtemsta, vaizdas priekyje pradeda suktis ratu ir toks jausmas kad ir autobusas verčias šonais ir sukasi ratu… Edvardas man vėliau paaiškino, kad žmogaus smegenys taip jau surėdytos, kad joms pakanka kažkokio sukamojo judesio ar tik tokio reginio pirmo impulso ir jos pačios toliau vykdo visą veiksmą ir mes jaučiame tą “sukimąsi”, griebiamės vienas už kito ir už sėdynių atramų….Visiškai tamsu, “vėjas” pradėjo “pūsti” ir gidas kraupiu balsu praneša naujieną, kad mus užpuolė vabalai……Vaizduotė taip gerai suveikia, kad tik klykia visi, tik purtosi tuos vabalus, nors juk nei jokių vabalų nei sukimosi nebuvo…….Nenupasakojami pojūčiai, o kaip juokėmės paskui!
Visas pasivažinėjimas tetruko apie valandą, o kiek įvairiausių emocijų ir reginių. Tai buvo linksma.
Mes turėjome pakankamai laiko sudalyvauti dar vienoje atrakcijoje. Iš viso jų yra apie 15, bet tam prireiktų mažiausiai savaitės. Įsigyti bilietai galiojo visai dienai visos studijos pramogoms. Sekanti pramoga vadinosi “Vandens pasaulis” (“Water World”). Ji irgi susijusi su to paties pavadinimo filmu, kuriame vaidino Kevinas Kostneris (Kevin Costner). Juk čia kino studijos, viskas susiję su kinu. Apie 16–tą valandą atvėso oras, pradėjo temti. Mes juk gana aukštai kalnuose. Gerai, kad turėjau pasigriebusi lengva striukę. Prisėdome puodeliui karšto šokolado…..
Gigantiškas pastatas buvo lyg iš spalvotų odos skiaučių sulipdytas. Prie pagrindinio įėjimo laukė didelė minia, o mes nuėjome ten, kur visi buvo “be eilės”. Na gal 15-os žmonių būrelis lūkuriavo. Labai šaunus juodaodis simpatiškas vaikinas linksmino visus laukiančiuosius ir pasakė, kad jeigu nenorime sušlapti iki paskutinio siūlelio, turime sėsti aukštai sidabrinės spalvos suolų eilėse. Taip ir padarėme. Kas gi ten buvo viduje? Ogi scena, taip realiai atitinkanti filmą. Visi pastatai tokie kokie ir buvo filme, ir vanduo, daug vandens. Iš išorės pastatas visai neatrodė toks didelis, koks jis buvo viduje. Kol suėjo visi žmonės praėjo gal 10-15 minučių. Sidabrinės spalvos suolų eilės pačiame viršuje buvo skirtos tik tiems ”be eilės”. Kitiems neleidžiama buvo ten sėsti, nors ir daug tuščių vietų buvo.
Įsijungiau video kamerą ir ruošiausi nufilmuoti visą reginį, bet……pasibaigė kameros bateriją, o atsarginės tai ir nepasiėmiau, palikau kameros krepšelyje automobilyje, kuris buvo labai toli…. Nepabėgėsi ir nepasičiupsi…. Vaje, vaje, kaip gaila buvo. Susukau keleta trumpų filmukų su fotoaparatu.
Kad įsivaizduoti kas ten vyko, reikia pamatyti tikrą filmą “Vandens pasaulis”. Buvo daug akrobatinių elementų, čiuožimo virvėmis nuo pastato iki pastato, daug šaudymo, vandens purškimo stipriomis srovėmis, lakstymo vandens motociklais ant posūkių taip “užsukant”, kad vandens čiurkšlės skriejo į žiūrovus ir jie iš džiaugsmo krykštavo……Vandens mums visai nesinorėjo ir sėdėdami pačioje paskutinėje eilėje, žinojome, kad jo negausime. Gal vasara ir gerai būtų atsigaivinti nuo Kalifornijos šilumos, bet ne gruodyje. Buvo daug muzikos iš kino filmo. Pagrindiniai šou dalyviai turėjo mikrofonus, taigi buvo daug garsaus šūkavimo, daug “muštynių” ir kitokio “karo”… Spektakliukas tęsėsi tik apie 15-20 minučių.
Kadangi brangiau mokėjome už bilietus, po programos pasilikome pasiklausyti šou dalyvių pasakojimo, kaip jie visa tai daro. Buvo labai įdomu. Ir čia naudojama daug elektronikos, nes buvo daug vandens triukų, kurie, pasirodo, įsijundavo automatiškai. Programos dalyviai ilgokai buvo vandenyje, jie vilkėjo specialius kostiumus, kad nesušaltų ir pan….Kai išėjome, jau buvo visai tamsu.
Vakarieniavome Foresto Gampo restorane. Toks yra filmas “Forest Gump”. Restorano viduje – viskas susiję su tuo filmu ir pagrindiniu jo veikėju Forestu: nuotraukos, paveikslai ant sienų, įvairiausi užrašai, ir pan. Susižavėjau mūsų padavėju: gal koks 18-os, aukštas, lieknutis juodaodis vaikinukas su didele smulkučių kasyčių krūva ant galvos. O koks mielas, simpatiškas ir paslaugus! Išsiaiškinome, kad jis atvažiavo į Los Andželes iš Vašingtono studijuoti ir nori tapti aktoriumi. O kad turėtų pinigų mokslams ir pragyvenimui dirba padavėju. Jo arbatpinigiai turėtų būti puikūs.
Pavakarieniavę patraukėme Anahaimo link, ten, kur yra Disneilendas ir mūsų viešbutis. Įsijungėme kalbančiojo žaisliuko “balsą” ir po geros valandėlės važiavimo jau nebe tokiu užsikimšusiu greitkeliu įsiritome į patogią lovą. Po malonių įspūdžių pilnos dienos greitai pasidavėme miegui…
Gruodžio 8, šeštadienis
Anahaime buvo irgi šilta, plius 25 C, ne mažiau. Viešbutis buvo tik kelios minutės kelio nuo Disneilenado parko. Suradau netoliese neblogos Sietlo kompanijos kavos ir nuėjome vėlyvų pusryčių. Minios žmonių ėjo į Disneilendą - pramogų parką, vieni nešini vos kelių dienų kūdikiais, kiti vedini pulkais vaikų. Taip, tai vaikų pramogų parkas, bet suaugusiems ten irgi yra ką veikti. Įėjimų į parką gal 50, atidžiai tikrino visų krepšius. Pamačius tą minią žmonių pamaniau, kaip čia reikės visą dieną ir ištverti....
Į akis, į ausis ir į visą kūną plūstelėjo triukšmas, gyvos muzikos garsas, ir žmonės, pro kuriuos reikėjo kažkaip pralaviruoti, neužlipant ir nesutraiškant palei kelius lakstančių vaikų ...
“Pagrindinėje gatvėje” stovėjo gigantė Kalėdinė eglė gigantė su kamuolio dydžio burbulais, per juos net eglės šakų nesimatė. Prie eglės grojo orkestras. Garsiakalbiai orkestro atliekamą muziką skleidė po visą parką....Ne vien tik Kalėdinė eglė, bet ir tūkstančiai raudonųjų poinsetijų priminė, kad čia pat Kalėdos. Jos kabojo krepšeliuose, vazonėliuose stovėjo gėlių klombose. Visas Disneilendas sudarytas iš 8 atskirų stambių teminių parkų: Pagrindinė JAV gatvė (Main Street USA), Naujojo Orleano Aikštė (New Orlean’s Square), Nuotykių šalis (Adventureland), Fantazijos žemė (Fantasyland), Rytojaus zemė (Tomorrowland) ir kiti. Visi parkai turėjo savo kavines, restoranus, parduotuves ir ilgus sąrašus įvairiausių atrakcijų tiek mažiems tiek dideliems.
Pasirinkome paaugusiems tinkančią kelionę laiveliu į džiungles Nuotykių šalyje. Kad įsėstume į laivelį reikėjo atstovėti eilutę, kuri buvo labai gudriai “paslėpta” ir neatrodė tokia ilga: eilė vingiavo per dviejų aukštu pastatą laiptais aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal, ir vėl aukštyn ir vėl žemyn ir tt. ir pan. Tik pora kartų stabtelėjome minutėlei, o taip visą laiką eilė “judėjo” ir iš lauko jos visai nesimatė. Įsėdome gal į 20 žmonių talpos valtelę su gide ir pradėjome plaukti džiunglių upe. Pradingo triukšmingas parkas su milijonine minia, atsidūrėme gamtoje.....Vingiuotas upeliūkštis vedė pro vešlią augmeniją. Nesupratau, ar ji buvo tikra ar ne, tokia žalia, susivijusi, tanki kaip siena....Muzikos garsai ir triukšmas pavirto į paukščių čiulbėjimą ir gyvūnų riaumojimus: upėje maudėsi dramblių šeimynos, prie pat mūsų laivelio drambliukai spjaudėsi vandeniu, bet vis nepasiekdavo mūsų; krante dūko beždžionių šeimos, ganėsi zebrai, žirafos, snaudė liūtų banda.....Visi gyviai buvo natūralaus dydžio, judantys, krutantys, riaumojantys ir tokie tikri... Prie pat valtelės išnirdavo ir mus gąsdindavo įvairiausios žuvys. Upė vingiavo ir jos aštrūs posūkiai vis kitokiu vaizdų atverdavo – tai kriokliai krenta, tai indėnų gentis šoka, tai drambliukai su indėnais žaidžia....Atrodė, kad mes atsidūrėme Afrikoje..... Staiga priplaukėme juodą kiaurymę ...ir nėrėme į ją žemyn. Gavome šiek tiek vandens, bet buvo keleto sekundžių smagus kritimas nuo uolos. Buvo labai smagu! Pasikrovėme pakankama doze teigiamų emocijų.
Pabuvojome Tarzano namelyje medyje (Tarzan’s Treehouse). Iš storo lyno surišti laipteliai, takeliai vedė iš medžio į medį, pakeliui supažindinant kaip Tarzanas gyveno, kuo maitinosi, ką skaitė ir pan. Aukštai viename iš medžių krepšelis su verkiančiu kūdikiu pakabintas buvo. Verkimo įrašas buvo toks tikras ir iš tikrųjų atrodė, kad tame krepšelyje verkia kūdikis…
Plaukėme Kolumbo laivu aplink Tomo Sojerio salą. Laivas padarytas pagal tikro Kolumbo laivo modeli. Pakeliui krantuose irgi visokie netikėtumai laukė: indėnas ant žirgo sveikino visus, briedis į vandenį įsibridęs, vaikai aprengti piratais sveikino visus praplaukiančius ir pan…..Be mūsų laivo plaukiojo ir mažesnės valtelės, gabenančios žmones ir į salą. Laive per garsiakalbius pranešdavo ką mes matome krante ir kas lauks už posūkio. Tai buvo ramus, lėtas 15-20 minučių pasiplaukiojimas.
Nuėjome į Alisos stebuklų šalį. Kol aš prastovėjau eilėje prie tualetų Edvardas susipažino su ligoninės direktoriumi is Jutos valstijos, kurio specializacija radiologijoje. Maloniai šnektelėjome apie mūsų laukiantį kruizą ir Disneilendą.
Keletą minučių pažiūrėję ispaniško šokio nuėjome į Rytojaus žemę sudalyvauti kelionėje į žvaigždes (Star Tours). Ir vėl nemaža judanti ir vingiuojanti eilutė mus atvedė į nedidelę salę. Mums teko atsisėsti pirmoje eilėje. Priekyje buvo ekranas. Tai buvo filmukas apie žvaigždžių karus, bet jautiesi taip, kad tu pats kokiame erdvėlaivyje ten leki: kėdė juda kruta į visus šonus ir tu nardai tarp pasaulių… Emocingas “pasiskraidymas”.
Pavakarieniavę nuėjom pažiūrėti trijų matavimų filmo (3D) “Brangusis, as sumažinau žiūrovus”. Visiems davė specialius akinius ir per juos matėme kai kuriuos daiktus iš ekrano prie pat mūsų, atrodė jie lėkdami atsitrenks į mus, jei nepasitrauksime..... Pavyzdžiui, šnypščiančios gyvatės su ilgais liežuvėliais pralekiančios visai palei pat mūsų nosis.... Labai faina buvo, linksmas ir atpalaiduojantis filmas.
Jau pradėjo temti ir nusprendėme pasivažinėti traukinuku aplink visą parką. Bėgiai ėjo aukštai virš parko, taigi visas parkas skendėjo daugybėje žibančių tviskančių Kalėdinių papuošimų jūroje. Alicijos pasakų šalies pilis žėrėjo iš tikrųjų pasakiškai.
Nuostabu, kad tiek daug vaikų turi galimybę pamatyti ir pasivaikščioti po gyvą “pasaką”...
Į viešbutį sugrįžome apie 19-tą valandą, pavargę nuo vaikščiojimo minioje ir nuo įvairiausių emocijų pertekliaus.
Per televiziją transliavo juodaodžio dainininko John Mathy’s 50-ies metų scenoje koncertą. Edvardas atnešė vyno ir ledų, labai gerai tinkančių prie transliuojamo koncerto.
Apie 21-ą vakaro Disneilende buvo fejerverkas ir mes jį labai gražiai matėme lauke prie viešbučio. Dar viena diena praėjo puikiai.
Gruodžio 10, sekmadienis
Edvardui belaukiant eilėje pusryčių prancūziškoje kavinėje, aš spėjau kavos sau sulakstyti. Papusryčiavę atvažiavome į Long Byč (Long Beach) prieplauką tikėdamiesi, kad ten bus kur palikti nuomotą mašiną, bet vis tik ją teko grąžinti į Long Byčo oro uostą ir su taksi grįžti į prieplauką.
Uoste šalia kruizui pasiruošusio Carnival Pride laivo stovėjo ir senasis kruizinis laivas “Mary Queen” (“Karaliene Marija”), kuriame dabar yra viešbutis.
Beveik dvi valandas atstovėjome eilėje įsodinimui į laivą. Aplink buvo linksmi žmonės, pasiruošę geram poilsiui. Šalia stovėjo vyriškis, kuris keliavo vienas. Na galvoju, šitas “kabins” mergužėles... O buvo kitaip. Mes su juo vėliau susidraugavome ir išsikalbėjome....Labai įdomus, inteligentiškas vyriškis....bet apie viską iš eilės.
Laivas jau buvo papuoštas Kalėdoms, visas tviskėjo šventinių papuošimų ir žvakių šviesoje, buvo labai gražu... Džiaugėmės savo kajute su nuosavu balkonėliu. Kajutėje be lovos dar buvo ir sofa su nedideliu staleliu, o visa kita kaip ir visada- dušas, spintos drabužiams, televizorius, mažas baras/šaldytuvas....
Iš karto po pietų praėjome saugumo instruktažą – su apsaugos liemenėmis visi rinkomės į nustatytas vietas ir išklausėme nurodymų kaip elgtis nelaimės atveju.
Kai rezervavome vietas kruizui pasirinkome ankstesnįjį vakarienės laiką, t.y. pirmą pamainą nuo 17.45, bet dėl kažkokių priežasčių mūsų laikas buvo sukeistas su vėlesniuoju. Taigi pirmąjį vakarą vakarieniavome vėlai, nuo 20.15, nors kitoms dienoms vakarieniavome mūsų pasirinktu ankstesniuoju laiku. Bet pirmos vakarienės metu turėjau malonų siurprizą. Padavėjui priėmus užsakymą padavėjo padėjėjas paprastai atneša vandens, duonos ir pan. Prie mūsų stalo priėjus vaikinui perskaičiau jo kortelėje “Arūnas, Lithuania” (visi padavėjai ir jų padėjėjai turi prisisegę korteles su vardais ir šalių, iš kur jie atvykę, pavadinimais). Aš jam ir sakau, Labas Arūnai. O jis iš tikrųjų netekęs žado.... labas...Vaikinas iš Pakruojo, laive dirba labai neseniai. Laive lietuviai buvo tik du, Arūnas ir mergina, dirbanti kazino. Vėliau susiradome ir ją, vardu Asta. Mūsų stalas buvo tik keturiems, kita pora buvo labai mieli juodaodžiai is Los Andželes. Vyriškis turi nuosava krovinių pervežimo įmonę, taip pat nuomoja priekabas. Bet mes juos matėme tik tą pirmą vakarą, nes pakeitėme vakarienės laiką į ankstesnįjį.
Laivas iš uosto pajudėjo apie 17-tą valandą. Lijo, bangos buvo didelės, laivas stipriai siūbavo… Ne tik tą vakarą, bet ir vėliau….Po vakarienės, kai mes stovėjome balkone, praplaukėme pro kitą kruizinį laivą, visą didelį ir apšviestą kaip Kalėdinė eglė…..Edvardas padarė gražią jo nuotrauką.
Tą patį vakarą užėjome į Vakarų parko meno aukciono (Park West Art Auction) galeriją, kur buvo dalijamas šampanas ir kviečiami žmonės sudalyvauti žaidime - atspėti galerijoje esančio Pikaso paveikslo kainą. Na, kodėl gi nepažaidus? Edvardui parašius “dvidešimt tūkstančių”, prie jo priėjo galerijos darbuotojas ir pasufleravo, kad suma turėtų būti iš šešių ženklų, na, kad visai nenugrybautų... Edvardas priekyje prirašė vieneta, o aš – dar daugiau: skaičiu 210.000. Neturėjau žalio supratimo apie paveikslo kainą, žinojau, kad turėjo būti daug… Bet mano skaičius buvo neblogas!!! Sekančią dieną paveikslų aukciono metu turėjo išaiškėti žaidimo nugalėtojas, kuris ir laimės galimybę išsirinkti paveikslų už 1.300 dolerių. Na, bet apie viską iš eilutės…
Po kelių taurių šampano ir apžiūrėjus galerijoje esančius paveikslus nuėjome į pirmajį koncertą – Sveikinimo, atvykus į laivą šou- kur laivo programų direktorius pristatė dainininkus, muzikantus ir paprašė žiūrovų nefotografuoti koncerto metu, kad atlikėjai neįgriūtų į orkestro duobę, nes laivas gana stipriai bangavo... Beje, su kruizo programų direktoriumi Džefu Bronsonu (Jeff Bronson) vėliau susipažinome iš arčiau ir maloniai pabendravome.
Gruodžio 11-12, pirmadienis–antradienis
Dvi dienos jūroje prabėgo labai greitai. Neteko nuobodžiauti, neteko galvoti, ką čia dabar nuveikus – reikėjo tik spėti rinktis iš siūlomų veiklos rūšių. Pirmadienio rytą programų direktorius didžiausioje laivo koncertinėje salėje pristatė visuose trijuose sustojimuose krante siūlomas ekskursijas. Mes jau buvome viską išsirinkę iš nusipirkę iš anksto, bet vis tiek nuėjome pasiklausyti detalesnės informacijos, ką gi mes pamatysime ir patirsime visose trijose vietose: Puerto Vajartoje (Puerto Vallarta), Mazatlane (Mazatlan) ir Kabo San Luke (Cabo San Lukas).
Papietavę nuėjome į pirmajį paveikslų aukcioną, kur buvo paskelbtas nugalėtojas, arčiausiai tikrosios atspėjęs Pikaso paveikslo kainą.
Aukcionai vyksta kitoje labai didelėje laivo salėje. Toje pačioje salėje išdėlioti paveikslai, kuriuos galima įsigyti aukcionų metu, kurie prasidėdavo tryliktą valandą ir baigdavosi apie šešioliktą. Visą popietę ten nemokamai davė šampaną. Išgeri taurę, tau atneša kitą. Ir taip tris valandas. Manau, kad šampanas buvo europietiškas arba labai geras amerikietiškas, nes buvo gana skanus.
Prie įėjimo į salę, reikėjo užpildyti pora popierėlių, kurie suteikė kiekvienam teisę dalyvauti aukcione su priskirtu numeriu. Mūsų buvo 145 ir 146. Įsitaisėme pirmojoje eilėje.
Akcioną vedė dvi jaunos, šaunios merginos ir labai simpatiškas vyrukas, kuris, beje, ir pagrindinė aukcono vedėja, blondinė australė Natali, buvo sužadėtiniai. Ji - lieknutė, aukštaūgė ant smailų aukštakulnių, jis – nedidelio ūgio, bet labai išvaizdus, juodbruvas, malonus jaunas vyriškis. Aukciono vedėjai pristatė dailininkus, kurių paveikslai dalyvauja aukcione, ir žiūrovams pasiūle apžiūrėti darbus. Jei kas patiko ir norėjai įsigyti, apie tai reikėjo pasakyti vienam iš aukciono vedėjų, kuris pasiūlydavo žemiausią kainą ir ant paveikslo rėmelio uždėdavo spalvotą lipduką. Tai reiškė, kad tą paveikslą aukciono darbuotojai, du gana vikrūs pagalbininkai, turėjo atnešti į salės priekį ir eilės tvarka uždėti ant specialių stovų, kad visi gerai jį matytų.
Bet, pirmiausia, ant stovo uždėjo Pikaso paveisklą. Mano kūnelis tik pagaugais nuėjo....Matyt viską nujautė....
Natali paskelbė, kad loterijoje-paveikslo kainos spėjime dalyvavo virš šimto žmonių ir arčiausiai atspėjęs kainą buvo ponas toks ir toks... bet jo nebuvo salėje!!! Mano širdis tik stabtelėjo….Vedėja kalbėjo toliau: sekantis, arčiausiai atspėjęs kainą - Vita Henderson!
Paveikslas kainavo 196 tūkstančius dolerių, o aš loterijos biliete įrašiau 210 tūkstančių. Greičiau už šviesą atsidūriau prie vedėjos. Net nežinau kodėl mane ten kojos nunešė, to nereikėjo, bet aš buvau prie Natali. Ji pasakė, kad aš laimėjau teisę išsirinkti paveikslų už vieną tūkstantį tris šimtus dolerių. Buvo smagu, visi sveikino, prilėkė padavėja su šampanu... O, jūs dar turite? Imkite dar vieną taurę.....Taigi, kruizas prasidėjo nuo malonaus siurprizo, kurių buvo ir daugiau.
Vakare, valandėlę prieš vakarienę, buvo kapitono kokteilių vakarėlis. Visi pasipuošę ėjome į didžiąją koncertinę salę, ten grojo orkestras, nešiojo kokteilius ir mažas užkandėles, laivo kapitonas pristatė baltai uniformuotą laivo įgulą ir kitus, besirūpinančius mūsų patogumais ir laisvalaikiu. Po valandėlės ėjome vakarieniauti ir susipažinome su naujaisiais pirmosios pamainos stalo kaimynais. Tai buvo Džeromas ir Debi (Jeromme ir Debbie), pora is Los Andželes. Mūsų stalas buvo nedidelis, keturvietis. Prisiminėme, kaip smagu buvo ankstesniuose kruizuose vakarieniauti prie didesnio, aštuonviečio stalo....Daugiau žmonių, daugiau temų pokalbiams...
Po vakarienės paveikslų aukciono galerijoje išsirinkome du paveikslus už 1300 dolerių. Pasirinkimas buvo tik iš penkerių ir man labai patiko tik vienas iš jų, kiti buvo šiaip sau, bet ….iš karto pagalvojome, kad gal pavyks parduoti. Mums reikėjo sumokėti apie 600 dolerių už pasirinktų paveikslų įrėminimą ir jie turėjo būti atsiųsti į namus 4-6 savaičių bėgyje. Vėl buvo pilstomas šampanas…Ir taip laive kas vakarą...
Vėlai vakare žiūrėjome koncertą “Nuostabus pasaulis” (Wonderful World). Artistai pristatė muziką, dainas ir šokius iš viso pasaulio: JAV, Tolimųjų Rytų, Europos, Rusijos, Afrikos…
Antradienį iš pat ryto abu išskubėjome į SPA. Edvardas buvo išsipirkęs kūno masažą, o aš pasilepinau įvyniojimu į jūros žoles/dumblius ir masažu.
Vėliau aš klausiausi informacijos apie apsipirkimą Meksikoje: juvelyrinius dirbinius patariama pirkti tik parduotuvėse, kuriose bus garantuojama kokybė, vengti gatvės prekeivių ir pan. Brangios deimantų parduotuvės Meksikoje turi sutartis su kruizinių laivų kompanijomis ir laivų keleiviai gali įsigyti pas juos deimantų ir kitų brangių juvelyrinių dirbinių su šiokiomis tokiomis nuolaidomis.
Edvardas tuo metu ieškojo bridžo klubo, bet ten nerado nei vieno žaidėjo.
Papietavę vėl nuėjome į aukcioną. Ei, ten gi duoda šampaną!
Sudalyvavau dar vienoje bilietukų loterijoje. Aš gavau krūvą bilietukų (gavau jų daug už pirmąjį laimėjimą, na gal kokį penkiasdešimt), o aukciono vedantysis traukia iš didelio indo tų bilietukų šakneles. Taigi ištraukė manajį! Kažkodėl gerai sekėsi. Reikėjo ir vėl išsirinkti paveikslą, tik šį kartą už 650 dolerių. Jau žinojau, kad dykai dalinamų paveikslų pasirinkimas nebuvo labai geras, bet... vis gi, laimėjau.
Mano išsirinktieji laimėtieji paveikslai buvo tokie: Emile Bellet “D’or et de Reve”, Linda le Kinff “Robe du Soir” ir Anatole Krasnyanski “Musical Sphere”. Prancūzo Emile Bellet paveikslas - tikras gražuolis. Pirkome dar tris. Į kompaniją laimėtam Emile Bellet “print’ui” įsigijome jo ”Douceur Bleue” kopiją ant drobės su autoriaus nuspalvinimu. Tai jau aukštesnės kategorijos paveikslas ir nuostabiai gražus. Šie Emile Ballet romantiški paveikslai turi daug geltonos, mėlynos ir šiek tiek raudonos spalvos, bei abstrakčią moters figūrą ... O į kompaniją jau turimam Martiros Manoukian paveikslui, įsigytam anksteniajame kruize, jo nutapyto “Golden Shimmer” kopiją. Mūsų turimų Martiros paveikslų “print’ai” yra atspausti, bet spalvos ir kiti nuostabūs potėpiai ir kitokie puošybiniai elementai yra padaryti paties menininko. Originalius paveikslus sunku “įkasti”, o “print’ai” – kainuoja pakenčiamai. Antrasis, šiame kruize įsigytas, buvo mažesnis už pirmąjį ir šiek tiek pigesnis- 3 tūkstančiai 200 doleriu, kai pats originalas būtų gal ir 10 tūkstančių. Martiros originalūs darbai yra saugomi muziejuose Europoje.
Edvardas negalėjo nenusipirkti mažuliuko, jam vaikystę primenančio paveikslo, iš animacinio meno “Peanuts Red Baron”. Tai “snoppy” (šuniukas ant raudonos šuns būdelės).
Nelengva buvo surasti namuose tinkamą jiems visiems vietą.....Bet pergrupavus kitus, viskas įmanoma, kai to labai nori.
Aš jau maniau, kad ateities kruizuose į aukcionus nebeisime, bet Edvardas pareiškė, kad būtinai eisime, nes ten smagu praleisti laiką, kai laivas jūroje, ir būtinai pirksime, jei kas labai patiks...... Mums reikia jau ne vieno kambario be langų su daugeliu tuščios vietos ant sienų... O gal kitą namą-paveikslų galeriją šalia pasistatyti? Visai gera ideja!
Užsiplepėjau apie aukcionus, bet juose sudalyvauti yra “fun” –smagu.
Po aukciono valandėlę pasilepinau saulytėje nuosavame balkone ir vėliau nuėjome į vakarėlį, skirtą pakartotiniems kruizų linijos Karnival (Carnival) klientams, t.y. tiems, kurie jau nebe pirmą kartą plaukia su Karnivalo kompanijos kruiziniais laivais. Buvo linksma, dalijo skanius kokteilius...
Prieš pat vakarienę laive susitikome (ko tik nebūna gyvenime!) Edvardo buvusį kolegą su žmona. Tai buvo juoko! Jis pasakė, kad iš mūsų vietovės, iš Espanolos, laive yra 18-os žmonių grupė.
Mano nuosavas “Kalėdų Senis” – Edvardas - nupirko keletą sidabrinių žiedelių – laive išpardavimų irgi būna...Ir dar vieną nupirko labai gražų...Didelė dovana 5-ių metų santuokos proga: tanzanito akmuo su 6 deimantais baltame aukse. Man reikiamo dydžio nebuvo, bet kruiziniai laivai turi savo juvelyrinių dirbinių taisyklas krante ir ten paslaugos nieko nekainuoja. Taigi, žiedelį teko siųsti padidinimui. Prieš pat Valentino dieną mano gražuolis atkeliavo..... Tarp kitko, tanzanitas randamas vienintelėje vietoje pasaulyje- Tanzanijoje, Afrikoje. O ir aptiktas jis buvo atsitiktinai, ieškant safyrų 1960-aisiais. Labai miela tą brangų žiedą turėti... gražu būtų derantys auskarai iš to paties akmens....
Matyt, tik iškeliavus Anapilin visi žemiškieji materialieji norai pasibaigia...
Skaitykite tęsinį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą