Spalvingos rudens nuotaikos

Auksinio rudens žavesys Naujojoje Meksikoje 2008 lapkricio 1 -Amerikos Lietuvis- Vita HENDERSON, Naujoji Meksika Sako, jei garsiai įvardysi savo svajonę, ji gali išsipildyti. Taigi reikia būti atsargiems ir neprisisvajoti…. Maždaug prieš 30 metų su drauge lankiausi prie Juodosios jūros, Sočio mieste, ir ekskursijoje prie Ricos ežero prasitariau: kaip norėčiau gyventi ten, kur yra kalnai… Kas tuo metu galėjo ir pagalvoti, kad dabar kiekvieną rytą atsibudusi pro langą matysiu kalnus? Net ir svajoti apie tai turėjo būti daugiau nei keista. Bet taip yra. Gyvenimas nubloškė mane į nuostabų Amerikos kampelį, laukinius vakarų vakarus, Naujosios Meksikos valstiją. Kas vaikystėje neskaitėte knygų apie Apačių indėnus? O mes gyvename šalia net keleto indėnų rezervatų. Mūsų žemė vienoje pusėje ribojasi su San Idelfonso Pueblo indėnų rezervatu. Už upės, šiek tiek tolėliau – Santa Clara Pueblo, dar toliau – kiti indėnų Pueblo (rezervatai). Esame labai patenkinti tokiais „kaimynais“, nes jų… visai nėra. Niekas neiššoka iš už krūmo apsikaišęs plunksnomis… Tik skurdi dykumų žolė ir krūmokšniai, o horizonte – kalnai… Šiek tiek žvilgsniui nukrypus į šalį už keleto mylių dunkso Black Mesa (Juodasis „stalas“ – nes jo viršūnė lygi kaip stalas). Dar dešiniau, palei Rio Grande (Didžioji upė), driekiasi auksinė lapuočių juosta. Ten įsikūręs Espanolos miestelis. Mūsų vietovė vadinasi La Mesilla, kuri būtų lyg ir Espanolos priemiestis. Espanolos miestelį rytuose supa Sangre de Cristo kalnai ir jie lydi važiuojant į Santa Fe. Vakaruose – Jemez kalnai. Jais serpantinu vinguriuoji į Los Alamos. Beje, kažkas manęs paklausė, kodėl Rio Grande tokia „purvina“? Juk viskas taip aišku – tai kalnai moliu aplipusias kojas kas vakarą nusimazgoja ir vandenį išlieja į Rio Grande, kad į slėnį nuneštų, skurdžią dykumos žolę pagirdytų... Myliu ramybę, ypač vasaros rytais, kai išeini su kavos puodeliu į lauką pasisveikinti su savo rožėmis. Ramybė ir dangaus mėlynė išvalo galvą nuo nereikalingų minčių ir miesto triukšmo. Jei pasiilgstu miesto, jis – čia pat. Espanola vos už 5 minučių kelio. Santa Fe, Naujosios Meksikos sostinė, su muziejais, parduotuvėmis ir įvairiausiomis galerijomis, ir Los Alamos, vos už 30 minučių kelio – mes gyvename lyg ir vidury tarp jų. O jei nori tikro miesto triukšmo ir transporto kamščių – tik 1,5 val. mašinoje ir tu esi Albuquerque, kuris žmonių skaičiumi panašus į Vilnių, tik labiau išsiplėtęs. Jei domiesi ypatingu, išskirtiniu menu, prireiks mažiau nei valandėlės ir tu būsi Taose. Ten galėsi numalšinti meno alkį, o kai ką gal ir įpirksi (jei tavo kišenė taip išsipūtusi, kaip Holivudo aktorių). Jei kūnas ištroško poilsio, gali jį įmerkti į Ojo Caliente iš kalnų trykštančius karštų mineralinių šaltinių baseinus. O jei dar prieš tai išsitepliosi ypatingu purvu ir pasišildysi saulutėje, pajaunėsi mažiausiai dešimčia metų… Ir ko daugiau gali bereikėti? Baigiasi spalis. Ir pas mus atėjo ruduo. Kaip „paparacis“ švaistausi su foto aparatu, kur tik bevažiuočiau – gaudau akimirkas, kurios tokios trumpos ir kurios kiekvieną rudenį vis skirtingos. Jei noriu dykumų vaizdo – fotografuoju kad ir nuo namų. Žvilgsniui vietos labai daug, iki pat kalnų, nebent koks didelis paukštis karksėdamas dėmesį atitrauktų. Jei noriu „džiungliškos“ augmenijos, sėdu į mašiną ir suku į visai čia pat esantį San Pedro kaimelį, kur šakas ir šaknis supynę (kaip kokioje Jamaikoje!) stūkso kelių šimtmečių senoliai medžiai, kur yra viena seniausių mažulyčių bažnytėlių, degusi liepsnose ir vėl prisikėlusi. Ta vietovė labai skiriasi nuo man įprastos Naujosios Meksikos dykumų: tiek daug vešlios skirtingų rūšių medžių ir krūmų augmenijos. Virš visų aukštai į dangų iškilę Navajo (Globe) Willows medžiai (gluosniai). Jie savo apvaliomis kepurėmis net dangų prilaiko. Jei noriu į Espanolos slėnį pažvelgti iš aukštai, važiuoju į Los Alamos (vietovė garsi pasaulinio masto Los Alamos laboratorija, pagaminusia pirmą atominę bombą JAV; dabar – tai atradimų ir mokslų centras). Apžvalgos aikštelėje ant kalno visada stovi automobiliai, o žmonės fotografuoja, filmuoja ir bando savo akimis aprėpti neaprėpiamą grožį. Prieš porą dienų ir aš ten stabtelėjau, kad dar kartą įamžinčiau „Espanolos slėnio rudenį“. Iš Floridos atvykusi pora paprašė juos nufotografuoti ir nustebo: „Jūs čia gyvenate, bet irgi fotografuojate…“ (automobilio registracijos numeris išdavė). Aš pasakiau, kad be galo myliu šią Naujosios Meksikos dalį ir fotoaparatas nesiskiria su manimi, kur aš bebūčiau, o pats slėnis – kiekvienu metų laiku vis kitoks. Vos tik pradėjus rudenėti anksti ryte slėnį gaubia migla, permatomas lengvas rūkas ar žemai plaukioja pasiklydęs debesėlis… Vasarą ore tvyro sausas traškantis karštis ir ryški dangaus mėlynė… Žiemą kalnai lyg tortai pasipuošia baltymų kremu su cukrumi… Ir visada tai yra gražu ir akims, ir sielai. Paklausite, kas yra pavasarį? Slėnyje žalumos dar nėra, tik mintis apie ją jau sklando virš lapuočių, išsirikiavusių palei Rio Grande upę. O kai ta žalia mintis nusileidžia ant medžių ir pavirsta realybe, slėnį apkloja žalias, švelnus lyg nuotakos, šydas. Ir suskrenda tada paukščių galybė sveikinti dykumos žemės su pavasariniu atgimimu. Ir sukiša tada kolibriai savo ilgus snapus į raudonais žiedais padabintą girdyklėlę arba į pirmuosius tikrus žiedus mano gėlyne… Labai norėčiau pasidalinti su jumis mūsų su vyru ir keletu draugų spalio pirmo savaitgalio kelionės įspūdžiais. Turistiniu siauruku traukinuku su garsiai šaukiančiu garvežiu ir tai baltų, tai juodų dūmų kamuoliais važiavome per kalnus Kolorade ir Naujojoje Meksikoje (Cumbres & Toltec Scenic Railroad). Mums teko įveikti 64 mylias iš Antonito (Koloradas) geležinkelio stoties iki Chama (Naujoji Meksika) su valandos ilgio priešpiečių pertrauka Osier, Kolorade. Kaip gyvatukė traukinukas vinguriavo tai kildamas, tai leisdamasis, tai važiuodamas per Koloradą, tai per Naująją Meksiką. Aukščiausias taškas buvo 10,015 pėdų aukštyje virš jūros lygio. Pirmąją dienos pusę mums šypsojosi saulė, suteikdama nepakartojamą galimybę vaizdus „gaudyti“ atvirame vagone. Ties kiekvienu traukinio posūkiu ištiesę kaklus ir įjungę fotoaparatus laukėme to momento, kai atsiveria „persiško kilimo“ spalvos, kai pamiršti, kur esi, ir tik grožis užvaldo sielą, ir tik akys mėgaujasi gamtos sukurtu menu. Pasisotinę priešpiečiais, vėl sulipome į traukinuką tęsti kelionės. Bet tuo metu saulė pamanė: aha, lai dabar bus kitaip – ir visai nebe mėlynas dangus išmetė mums ne tik lietaus, bet ir sniego. O tai buvo dar įdomiau – auksinis lapuočių spindesys prasimušė ir pro sniegą, ir pro lietaus lašus… Juodus garvežio dūmų kamuolius prarijo debesys, „persiški kilimai“ pasidengė pilkšvu rūku ir vis dar, lyg erzindami, išlįsdavo minutėlei leisdami pasigėrėti savo raštais. Atviro vagono mėgėjai sušlapusiais fotoaparatais sugužėjo į savo vietas uždaruose vagonuose. Maisto ir suvenyrų vagonas prekiavo karštu šokoladu. Sužvarbusios rankos taip ir tiesės apkabinti karšto šokolado popierinį puodelį… Apie 4-tą po pietų pasiekėme galutinį maršruto tašką, iš kur patogus šiltas autobusas per valandėlę nuvežė į kelionės pradžios vietą prie Antonito miestelyje paliktų automobilių. Ir vėl suspindo saulė, linksmai voliojosi balti debesys… Mūsų draugai, atvykę net iš Virginijos valstijos, nesitikėjo tokio smagaus pasivažinėjimo. O mums su vyru tai buvo jau antrasis „traukinukas“. Bet buvo labai smagu atgaivinti prieš 5 metus patirtus įspūdžius. Negaliu nepaminėti dar vieno įdomaus dalyko, kuris dar kartą įrodo, kad pasaulis yra mažytis. Man stovint tarp vagonų ir spaudant fotoaparato mygtuką, kepurėtas į arklio uodegėlę surištais plaukais vyriškis pasiteiravo: „Jūs lietuvė, ar ne?“. „O taip, – sakau, – mano vyras lietuviškas kepuraites nešioja, gal todėl Jūs taip pagalvojote“. Jis sako: „Ne, ne todėl“. Jis buvęs Lietuvoje, kai prieš dešimtį metų keliavo per Baltijos valstybes su turistine grupe. Sako, jūs esate lietuvė ir viskas (lyg man ant kaktos būtų parašyta). Jam tai aišku ir be jokių kepuraičių. Ir dar pasakė, kad jam teko pažinoti dabartinio Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus sūnėną. Va, ir susitraukė pasaulis į nedidelį gumuliuką… Gražu saulėtą gražią šiltą rudens dieną važiuoti Santa Fe link. Visi žinome, kas yra sluoksniuotas tortas. Bet ar visi žinote, kas yra sluoksniuoti kalnai? Bent aš taip juos vadinu. Viena kalnų virtinė artėliau, kita – tolėliau, dar kita – dar tolėliau. Ir taip slenka susirietę, tik kupras atkišę kaip tie „užkeiktieji vienuoliai“. O tos kupros – viena didesnė, kita mažesnė, viena jau su sniego kupeta, kita dar su rudens aukso karūna… Kaip šešėliai dunkso tolumoje su vos matomais virtines skiriančiais kontūrais. Vis klausiu savęs, kas būtų, jei teptuką į ranką paimčiau? Gal tie „vienuoliai“ popieriuje atgytų? Spalis eina į pabaigą. Šalnos apkramtė rožių žiedus. Lauke įdomus duetas – dieną dar labai šilta saulė ir jau gana šaltas šiaurinis vėjas. Dar po kelių savaičių medžiai atkiš savo plikus kūnus vėjams, lietums ir sniegui. Grūdinsis. Kad pavasarį ir vėl sveiki būtų ir pumpurus brandintų. Mano jaunučiai uosiai jau beveik visai pliki. Vėjas visa jėga bando nuplėšti du paskutinius auksinius lapus (visiems patinka auksas!). Mažuliai mano medeliai, su tokia meile mudviejų neseniai sodinti, nesušalkite… Kasryt savo delnais jus šildysiu…

2007 gruodis; Kruizas Karibu jura

Praeitų metų gruodžio kelionės įspūdžiams leidau sukristi į “stalčiukus” ir susigulėti, kad vėliau tik atidarai vieną, kitą ir viskas paprasčiausiai “išbyra”. Kovui atėjus, pradėjau mintyse judinti “stalčiukų rankenėles”, nes jau laikas plunksną dažyti į rašalą.... Kol dar saulė neištempė manęs į lauką tulpių žiedų besiskleidžiančių laukti...

Tai buvo mūsų ketvirtasis kruizas ir antrasis Karibų jūra. Jis labiausiai skyrėsi nuo kitų tuo, kad kartu važiuoti prikalbinome Edvardo draugą Gardą (Gard)su žmona Beth. Mūsų susitikimo vieta buvo Hjustono (Houston) oro uostas Teksase (Texas), laivo išvykimo uostas – Galvestonas (Galveston).

Mūsų reisas iš Albukerko (Albuquerque) į Hjustoną buvo penktadienį šiek tiek po vidurdienio. Ketvirtadienio popietę orų kanalas per televiziją nenutildamas skelbė naktį ateinant didelį lietų su kruša. Šiek tiek neramino mintis, kad penktadienio rytą lietus nevirstų į sniegą ir ledą ant I-25 greitkelio, vedančio į Albukerką. Kėlėmės gana anksti, kad, jei orai spaustų, galėtume greitai išvažiuoti.

Ryte už lango buvo septyni laipsniai šilumos, lietus jau nurimęs ir pro debesis persišvietė kukli saulės šypsenėlė. Užteko laiko kavai ir Delfio žinių portalui internete. Tą penktadieni Kinijoje vyko Miss Pasaulis 2007, kur Lietuvą atstovavo Jurgita Jurkutė. Akimis perbėgau per antraštes, bet jose Jurgitos pavardės nesimatė, matyt, ji nepakliuvo nei į pusfinalius nei į aukštesnę vietą.

Dalase (Teksaso valstija) turėjome persėsti į lėktuvą, kuris pusvalandį vėlavo atskristi iš kito miesto. Pagal mūsų ir draugų išankstines bilietų rezervacijas pirmieji į Hjustoną turėjo atskristi jie, bet vis tik mes jų pralaukėme vos ne dvi valandas: tą popietę dauguma lėktuvų vėlavo dėl oro sąlygų.

Išsinuomavome automobilį. Šiaip ne taip į jį sugrūdome visus lagaminus (nežinau, kokiu būdu jie visi sutilpo) ir už valandėlės pasiekėme Galvestoną. Sutampę lagaminus į viešbučio kambarius, pradėjome ieškoti gero steikų (jautienos kepsnių) restorano. Ir vienas ir kitas buvo pilnutėliai su valandos laukimo eilėmis. Staliuką gavome iš karto jūros gėrybių restorane (seafood), bet užsakymo laukėme virš valandos.

Jau buvo arti vidurnakčio, bet žmonių - pilnos Galvestono gatvės. Nes tai buvo penktadienio vakaras ir dar... buvo šilta – “trumpų rankovių metas” gruodyje.

Miegoti naktį buvo beveik neįmanoma – kamavo drėgmės pritvinkęs šiltas oras. Palikome kondencionierių “birbti” per visą naktį, bet jis mažai ką tegelbėjo – pabusdavau kiekvieną kartą, kai tik jis įsijungdavo. Taip su pertraukėlėmis ir prasnudūriavau...

Po pusryčių jaukiame “švediško stalo” tipo restoranėlyje nuvažiavome į “Moody Gardens”. Ten apsilankėme subtropiniu augalų ir paukščių sode – stikliniame piramidės formos pastate. Baseinėliai, fontanėliai, kriokliukai, žuvytės, gėlytės, driežai –driežiukai, gyvatės, pitonai, viena kitai plunksneles kedenančios papūgos, koralo spalvos flamingai, mažojo pirštelio nago dydžio ryškiaspalvės varlytės ir žydintys įvairiaspalviai augalai....Galvojau, niekada iš ten neišlįsiu – taip smagu buvo visa tai matyti, girdėti, uosti. Betgi, mes atvažiavome plaukti į kruizą!

Po vidurdienio nuvažiavome į uostą. Margaspalviais havajietiškais marškiniais vilkintiems vyrukams atidavėme lagaminus kurie suvežiojo juos į laivą prie kajučių durų. Edvardas nuvarė mašiną į netoli nuo uosto esančią nuomotų automobilių grąžinimo vietą. Turėjo grižti pėsčiomis per 15-20 minučių arba pasigauti taksi, jei pasitaikys. Įsodinimas į laivą jau buvo prasidėjęs. Mes dar turėjome marias laiko iki 15-os valandos, įsodinimo pabaigos. Sėdėjome sau vis trys, plepėjome. Laikas bėgo. Edvardas nesirodė. Kai buvo arti pusės trijų pradėjome nerimauti: ką galima taip ilgai ten veikti? Beth susižinojo Hertz automobilių nuomos punkto telefono numerį Galvestone. Ten telefono niekas nekėlė. Ji vėl paskambino į centrinį nuomos punktą – punktas Gavestone sekmadieniais nedirba. Jai paaiškino, kad automobiliai turėtų būti paliekami aikštelėje, o raktai įmetami į specialią ant pastato sienos esančią dėžutę. Skambiname Edvardui į jo mobilų. Telefonas išjungtas. Laikas bėgo kažkodėl dar greičiau. Prisinervinome sočiai. Horizonte pasirodė Edvardas. Prisėdo pailsėti ir tik veidas jo persikreipė... Kas dabar? Visas susinervinęs pasakoja.
Kai paliko mašiną prie Hertz automobilių nuomos kompanijos pastato ir įmetė jos raktelius į nurodytą dėžutę, iš kažkur atsirado vyrukas su Hertz kepuraite ir pasiūlė Edvardui pavėžėti jį link laivo su ta pačia Edvardo pristatyta mašina. Uoste išlipus iš automobilio jam šovė į galvą mintis, kad tas geradaris galėjo būti automobilio vagis...Na ir kas, kad su Hertz kepuraite.... Tai pasakęs, kaip kulka nulėkė link netoliese esančio policininko. Jam viską papasakojo, o anas, kažką rodydamas, ir klausia, ar va tas vyriškis tave pavežėjo? Edvardas sako, taip, tas. Taigi viskas buvo tvarkoje, niekas nieko nepavogė, Hertz kompanijos darbuotojas Edvardą pamėtėjo link jūrų uosto terminalo, kad greičiau būtų. Labai nesinorėjo kruizo pradžios su nevykusiais nuotykiais......

Kaip ir visada, praėjo valandėlė kita kol praėjome visus patikrinimus, registracijas ir pakliuvome į savo kajutes. Išsipakavę ir susikaišioję daiktus į stalčius, lentynas bei kitas tam skirtas vietas visi apėjome laivą, susipažinome kas ir kur yra. Visi kruiziniai laivai yra standartiniai, taigi mes su Edvardu, kaip dideli jų žinovai, pabuvome savo draugams gidais. Šį kartą laivas buvo labai didelis: jis talpino apie 3000 keleivių ir virš 1000 įgulos narių. Jautiesi jame kaip judriame mieste, tik automobiliai nevažinėja, vien pėstieji zuja.

Mūsų ketvertuko staliukas buvo valgomojo pakraštyje, šalia juodaodžių poros, netekusios namų Katrinos uragane. Danet ir Albert – labai simpatiški, šnekūs, abu su nepradingstančia balta šypsena. Albert yra šefas. O tai reiškia, kad jis yra ypatingai geras maisto gamintojas, kviečiamas turtingųjų ruošti maisto jų vakarėliams ir už darbą yra gerai apmokama. Šefai turi “savo” firminius receptus, savo sukurtus meniu ir yra labai vertinami. Tą vakarą buvo jų vestuvių 34-osios metinės (nors nei vienas jų neatrodė vyresnis nei 50) ir Beth paprašė padavėjo suorganizuoti nedidelį tortelį. Tortukas su žvakute buvo atneštas jiems kartu su desertu ir visi sudainavome “Happy anniversary to you...” (laimingų metinių jums...). Kitoje mūsų staliuko pusėje vakarieniavo buvusio jūrų karininko šeima ir dar viena linksma juodaodžių pora. Aukštas tvirtas vyriškis dėvėjo daug aukso spalvos grandinėliu, žiedų, auksarų, spalvingus drabužius ir didžiulę skrybėlę....Jis visada vėliau išsiskirdavo iš minios ir apdovanodavo visus didele šypsena.

Po vakarienės nuėjome prie baro porai kokteilių. Ten akompanuojant fortepijonui sodriu altu dainavo Pietų Amerikos dainininkė. Apvalioje aikštelėje pašokome. Sužinojome, kad laive dirba trys lietuviai: Daiva dirba kazino bare, Vitalis - bare prie baseino ir Vaida dirba padavėja viename iš restoranų. Beje, Vitalis tarp kruizu apsilanko savo namuose ne Lietuvoje, o Peru. Pabuvojo ten su kruiziniu laivu, patiko, išsinuomavo ten butą ir gyvena jame pertraukomis tarp darbo kontraktų kruiziniuose laivuose. Daivą iš kazino baro matėme gal tik porą kartų. O Vaidą sutikome tik kartą per maisto serviravimo parodą.

Pagal kruizo tvarkaraštį laivo sustojimai buvo sekančiose vietose: Jamaikoje, Didžiojoje Kaimano saloje ir Meksikoje, Kozumelio saloje.

Sekančias dvi dienas- pirmadienį ir antradienį – be sustojimų plaukėme link Jamaikos.

Laivo laikraštukas skelbė, kad pirmadienį nuo 16-os valandos juvelyrinė parduotuvė tanzanito dirbinius pardavinės su 40 procentų nuolaida. Nulėkiau anksčiau apžiūrėti ką jie turi, bet visos prekės buvo uždengtos- pamatysite tik 16-tą valandą... Prisiprašiau vienos mielos pardavėjos vis tik parodyti man....Išsirinkau vienus auskariukus ir netrukus atėjęs Edvardas pasiteiravo ar negalėtų dabar jų nusipirkti su ta žadama nuolaida... Pardavėja gavo leidimą iš savo boso juos mums parduoti ir auskarai kartu su specialiais gražiame odiniame maišelyje įpakuotais šešiais kuponais atsidūrė mano rankose. Už kiekvieną 100 dolerių, išleistų toje parduotuvėje pirkėjas gavo vieną kuponą, kurio numerėlis paskutinę kruizo dieną turėjo dalyvauti loterijoje. Loterijos laimėtojas turėjo gauti 500 dolerių vertės prizą. Nepatikėsite, kas atsitiko! Bet apie viską iš eilutės….

Vėliau visa kompanija nuėjome į paveikslų aukcioną. Į kompaniją mūsų jau turėtiems dviems prancūzų dailininko Ballet paveikslams įsigijome dar vieną tapytą ant drobės. Gražus. Siauras. Ilgas. Aukšta, liekna smuikininkės raudona suknele figūra prie juodai raudonos sienos... Beth laimėjo vieną paveikslą už 650 dolerių, nes buvo garsiausiai šaukianti visame aukcione...

Prieš vakarienę buvo Kapitono kokteilių vakarėlis. Po vakarienės jaukioje salytėje klausėmes gražaus bliuzo.

Antradienį savo kūną lepinau imbiero bei citrinos mišinio pylingu ir masažu. Su Beth maudėmės saulės voniose viršutiniame laivo denyje.

Jamaika


Jos dydis 11 425 kvadratinių kilometrų arba viena dvidešimtoji Didžiosios Britanijos. Jamaika yra trečia didžiausia Karibų jūros sala ir didžiausia anglakalbių gyventojų sala. Ji yra viena iš didžiųjų Antilų salų ir gyvena joje 2.73 milijono gyventojų. Jamaiką atrado Kristupas Kolumbas 1494-ais metais, kuri vėliau tapo jo nuosavybe. Ispanai salos gyventojus indėnus pavertė vergais. Vėliau sekė anglų įsiveržimas į salą. Apie 1660-uosius kokoso riešutai, kava ir cukranendrių plantacijos, kur dirbo vergai, pradėjo nešti pelną. Apie 1700-uosius saloje gyveno apie 7tūkstančius anglų ir 40 tūkstančių vergų. Po šimtmečio baltųjų skaičius patrigubėjo. Jie valdė virš 300 tūkstančių vergų. Jie statė gamyklas, namus ir kelius. Jie dirbo tarnais, virėjais, kirpėjais ir kitose paslaugų sferose. 1866 metais suklestėjo bananų eksportas į JAV, kuris atvėrė duris ir turizmui. Ji vis dar išlieka Britanijos federacijos dalimi (part of the British Commonwealth), nors 1962-aisiais tapo nepriklausoma (informacija iš “Lonely planet” knygelės).

Susipažinimui su Jamaika buvome įsigiję ekskursiją po Negril miestą. Tikriausiai į ekskursijos aprašymą gerai neįsiskaitėme, nes nesitikėjome Negril pamatyti tik pro autobuso langą ir 3 valandas praleisti viename iš pliažų. Bet gavom tai, ką mes patys pasirinkome.

Montego Bay prieplaukoje buvome susodinti į nediduką 20 vietų autobusiuką su jaunute visai mergaičiuke gide ir juodutėliu kaip anglis vairuotoju, kurie visą kelią juokavo, pasakojo apie Jamaiką. Iki Negril važiavome virš valandos. Kitoje prieplaukos pusėje liko Montego Bay, kur aš ruošiausi garsiai garsiai užtraukti amžiną atilsį Kernagio dainą “Montego Bay Montego Bay, santechniku aš dirbu Ukmergėj...”. Nenuvažiavome ten.....O gaila.... Bet savo norą įvykdžiau jau namuose, Naujojoje Meksikoje. Per Akmenuotuosius kalnus (Rocky Mountains) aidas Maestro dainą turėjo iki Kolorado nunešti.....

Taigi mes Jamaikoje. Autobusiukas riedėjo kairiąja kelio puse - tai Didžiosios Britanijos palikimas. Dešinėje pusėje raibuliavo Karibų jūra, kairėje - viens kitą sekė nedidukai kaimeliūkščiai, o nuo žalių kalnų leidosi viens kits baltas gražus kolonomis ir mansardomis pasipuošęs namas. Ne, tai ne namas, tai vila su daugybe stiklinių akių, žvelgiančių į Karibų ramybę. Abi kelio puses juosė daug “riebios” žalumos: krūmai, medžiai, žolės- viskas susipynę, susiviję, viens ant kito užaugę ir tokį banguojantį plaukiantį vaizdą sukūrę... Man įprasti subtropiniai vazoniniai augalai Jamaikoje augo medžiais, krūmais su delno dydžio ryškių spalvų žiedais. Pro autobuso langą bėgo skurdūs kaimeliukai, nameliai iš palaikių lentgalių, aprašinėti, apkeverzoti, aplūžę, šiukšlini... Gidė sakė, kad vietiniai gyventojai dažnai važiuoja prekių į kitas vietoves ir atsivežę jas parduoda vietiniuose kaimeliuose-miesteliuose, turistų lankomose vietose taip prisidurdami centą kitą. Žmonės gatvėse buvo šviesiai apsirengę lyg paryškint norėtų savo tamsią, beveik juodą, karštoje saulėje “įdegusią” odą.

Nuvežė mus į uždarą paplūdimį. Į jį pakliuvome perėję per restoraną su smėlio “grindimis”. Mums, visiems išvirtusiems iš autobuso, pajūryje buvo liepta būti kartu, labai toli nenutolti (gal kad suskaičiuoti būtų galima?...). Aplink vaikščiojo aukšti, kostiumuoti ir visokiomis “racijomis” apsikarstę jauni juodaodžiai vyrai. Tai buvo mūsų apsauga. Šalia vandens stovėjo keletas pavėsinių šiaudiniais stogais, kur prekiavo gaivinamaisiais gėrimais ir užkandžiais. Šiek tiek toliau nuo vandens buvo išdėliota daug gultų mums sukristi ir mėgautis saulute bei dangaus mėlyne. Pakėliau savo kuprinę nuo smėlio ant gulto ir iš kart prišoko iš kažkur atsiradęs žibančių akių berniukas su šluotele: tik švyst švyst ir smėliuko nebėra ant gulto....Su didesnėmis šluotelėmis šlavinėjo nukritusius popierėlius ar kitokias šiukšleles ant smėlio. Dėmesį pritraukė jamaikietė, banguojančia eisena plaukianti pakrante. Ant galvos ji nešė vieną dideli pintą kažko prikrautą krepšį, sėdintį ant šiaudinės skrybėlaitės, kitoje jos rankoje- panašus krepšys su šampano buteliu ir ananasais.... Apie artėjančias Kalėdas priminė tik standartiniai dideli raudoni papuošimai ant pavėsinių, namelių, restorano sienų lauke ir jo viduje.

Vanduo buvo šiltutėlis, oras irgi. Praalkę su Beth užsisakėme picos. Tos trys valandos paplūdimyje pralėkė net nespėjusios pabosti. Išvažiuojant iš Negril sustojome prie parduotuvių: jas įveikti reikėjo per 30 minučių. Kaip tokiu atveju daroma? Įšoki į vieną, antrą, išsitrauki popierėlį su reikalingų marškinėlių dovanėlems dydžiais, jų kiekiu ir perki. Dažnai tų pirmųjų kainos yra mažiausiai dvigubai aukštesnės nei toliau išsidėsčiusiose parduotuvėse. Dar spėjau nutverti savo dukterėčiai storą, riebią, minkštutę, spalvingą skudurinę lėlę… Ir mažytį pokelį Jamaikos kavos paragavimui, kuri Amerikos rinkoje labai vertinama ir brangiai parduodama. Edvardas tuo metu buvo įšokęs į kitas parduotuves ir man nupirko porą medinių spalvingų jamaikiečių figūrėlių. Va ir visa Jamaika. Pamatėme nedaug. Norėčiau daugiau.

Į laivą sugrįžome po 15-os valandos. Prieš pat laivui paliekant prieplauką garsiakalbis nenuilstančiai šaukė dviejų žmonių pavardes. Vėliau girdėjome įvairiausias versijas: pora nesugrįžo laiku į laivą, nes pirko kažką tokio, dėl ko juos sulaikė policija. Vėliau jie prieplaukos maža valtele buvo nuplukdyti iki laivo, kuris jau buvo bepaliekąs Jamaiką. Ko tik nebūna!

Vakarienei mes su Edvardu nusprendėme pajuokauti: užsidėjome egiptietiškas aukso ir juodos spalvos “karūnas”, tamsius akinius, apsirengėme juodais drabužiais ir, išėję anksčiau iš kajutės, makalavomės po laivą. (beje, tas karūnas pirkome Holivude prieš ankstesnįjį kruizą). Žmonės šypsojosi, sakė kaip šaunu, puiku, kaip puikiai atrodote ir panašiai. O kai kaukė ant galvos ir tamsūs akiniai ant nosies, tai nejučiom toks norelis išlenda kažką nekasdieninio “išmesti”…..

Turiu nukrypti į šoną, nes nuo paskutinio prisėdimo prie kelionės aprašymo jau pora mėnesių prabėgo. Mano tulpės ne tik pražydo bet ir nužydėjo. Dabar akį džiugina rožės... Kaip ir kiekvieną pavasarį taip ir šį nemažai laiko praleidau lauke vis kažką keisdama gėlyne. Smagu matyti darbo rezultatus, bet galvoje mintys audžia vis daugiau planų. Tik spėk juos įgyvendinti.

Kad pabaigti šį aprašymą iki sekančios kelionės vėl gruodyje, nusprendžiau “wordinį” aprašymo “failą” atidaryti per vidurdienio karščius, kai karšta saulė įveja į vidų.

Didžioji Kaimanų sala

Kaimanų salas pirmasis pastebėjo Kolumbas dar 1500-aisiais, kurio žvilgsnį pritraukė prie salų besibūriuojantys vėžliai. Salos tada ir pavadintos buvo jų garbei – Tortugas. Tik 15-o šimtmečio pabaigoje jų pavadinimas buvo pakeistas į Kaimanų salas (Caymanas reiškia krokodilas Karibų salų kalba). Visą ateinantį šimtmetį salose lankydavosi tik jūrų piratai ir vėžlių medžiotojai. Tik apie 1660-uosius pradėjo kurtis sėslūs gyventojai. Pirmieji buvo Britų armijos dezertyrai iš Jamaikos. Netrukus sala tapo Britų Karalystės nuosavybe su administravimu iš Jamaikos. Net iki 1800-ųjų salos turėjo mažiau nei tūkstantį gyventojų, pusė kurių buvo vergai. Panaikinus vergovę 1835-ais Kaimanų salų gyventojų skaičius išaugo penkiagubai. Gerai augo medvilnė, raudonmedžiai; vijo nendrių virves; klestėjo žvejyba, vėžlių medžioklė ir laivų statyba. 20-o amžiaus vidury į salas įžengė turizmas ir bankininkystė. Galiojanti mokesčių struktūra Didžiąją Kaimanų salą padarė ofšorinės bankininkystės centru. Nuo 1960-ųjų salos tiesiogiai pavaldžios Didžiajai Britanijai. George Town miestas yra Kaimano salų sostinė; kitos dvi mažesnės salos vadinasi Little Cayman (Mažoji Kaimano sala) ir Cayman Brac (iš “National Geographic: Traveller, The Caribbean”).

Didžiojoje Kaimanų saloje turėjome išsipirkę pažintinę salos ekskursiją. Pirmiausia mus nuvežė iki parduotuvės-kavinės -Tortuga Gold Rum - kur pardavinėjo vietoje kepamą pyragą su romu ir, aišku, patį Tortugos auksinį romą. Mums atvažiavus ten jau buvo išsirikiavusių gal dešimt, o gal daugiau nedidelių apie 20 žmonių talpinančių autobusiukų. Taigi eilė viduje išsirangė per visą nedidukę parduotuvikę. Mes nesivarginome ten tvankumoje stovėti. Įsitaisėme pavėsyje lauke.

Sekanti stotelė- miestelis, vadinamas “Hell” (Pragaras). Sustojome prie pašto, iš kurio galima išsiųsti atvirlaiškius su ypatingu antspaudu, kuris sako, kad šis laiškas išsiųstas iš “Hell”, t.y. iš Pragaro. Vietoj stovėjimo ilgoje eilėje egzotiškame medyje stebėjome iguaną....

2004 –ais metais praūžęs uraganas “Ivanas” nuniokojo salą ir beveik visi pastatai dabar yra naujai atstatyti.

Ant pašto sienos buvo užrašas: ” Jėzus mirė už mus visus. Taigi atiduok jam savo širdį ir eik į dangų. Ivanas”....

Paskutinioji ekskursijos stotelė buvo pati įdomiausia- vėžlių ferma, kur veisiama ir auginama apie 14 tūkstančių įvairaus amžiaus vėžlių...Ir beveik visi jie atsiduria ant stalo mėsos pavidale. Mums per pusantros valandos parodė tik nedidelę dalį ten esančių įvairaus dydžio baseinų ir tvenkinių su nuo kelių mėnesių iki 60-70-ties metų amžiaus vėžliais. Mums leido juos paimti į rankas iš vieno baseino, kur vėžliukai buvo poros kilogramų svorio, nedideli, gražūs, judrūs. Gidas pasakojo, kad beveik visi jie labai mėgsta žmonių kompaniją, draugiški. Bet buvo keletas viename atskirame baseine, kuris buvo aptvertas viela ir neprieinamas lankytojams. Jie, kaip sakė gidas, buvo agresyvūs, pikti ir plėšrūs. Ir kam juos laiko tada? Bet tuo metu jie miegojo vandenyje. Galvas iškelia orui įkvėpti tik kartą kitą per valandą. Didžiajame tvenkinyje plaukiojo šimtai didelių. Keletas jų, veislinių, turėjo specialius aparatėlius, pritvirtintus prie jų nugarų. Gal kad fermos darbuotojai žinotų kur jie randasi.

Grižus atgal į prieplauką, Edvardas “taksi” laiveliu nusigabeno į laivą. Sakė nuo karščio ir drėgmės labai pavargo. O mes su Gard’u ir Beth nuėjome į kavinę kur valgėme milžiniškus dersertus. Tada perbėgome per parduotuves ir aš neatsilaikiau auskarų pagundai....

Vakare mūsų laukė iškilminga vakarienė (pageidaujama, kad visi pasipuoštų) ir koncertas. Prieš vidurnaktį vyko maisto serviravimo paroda. Po vidurnakčio tas maistas buvo valgomas. Po sočios vakarienės mes nebesuradome jam vietos savo ir taip apkrautuose skrandžiuose.

Kozumelis, Meksika

Tai 490 kvadratinių kilometrų dydžio Kozumelio sala Karibų jūroje vos per pora dešimčių kilometrų nutolusi nuo žemyno.

Ten jau buvome kartą. Taigi šį sykį pasirinkome kitą ekskursiją – plaukimą su delfinais.

Iš prieplaukos taksi automobiliais mus nuvežė į baltutėlio smėlio ir smaragdinės vandens spalvos pakrantę. Ten, šalia botanikos parko įsikūręs kitas parkas – vandens parkas su tikrais tikrutėliais delfinais. Įlankos pakrantę juosia specialiai pastatyti mediniai tilteliai, laipteliai ir kitokie priėjimai prie delfinų. Visi gavome po gelbejimo liemenę ir nutipenome prie mūsų dešimties žmonių grupei priskirto nusileidimo prie vandens. Tiesa, negalima buvo imti jokių fotoaparatų ar filmavimo kamerų. Mus ir fotografavo ir filmavo parko darbuotojai ir po to buvo galima įsigyti ir mūsų pačių nuotraukų ir net trumpą video filmuką už tai paklojant nemažai dolerių. Nusileidus laiptukais į vandenį krūtinės gylyje išsirikiavome metro pločio takelyje. Dresiruotojas-gidas paaiškino, kad du delfinai priplauks prie kiekvieno iš mūsų, mes juos palgostysime, pabučiuosime, jie darys įvairiausius sukinius. Tada mes po vieną turėsime plaukti gilyn į vandenį (ten buvo jau gilu), kur prie mūsų pagal dresiruotojo švilpuką priplauks delfinas, mes kibsime jam į atlapus (na į pelekus ar į kažką panašaus) ir jis visu greičiu mus neš apie 15-20 metrų prie laiptų, į mūsų stovėjimo vietą. O aš tada buvau turėjusi tik porą plaukimo pamokų ir net su gelbėjimo liemene dar nedrįsau kapstytis kažkur į didesnį gylį. Taigi pasakiau gidui, kad aš liksiu prie laiptų (nepatirsiu plaukimo su delfinu...). Jis man “atsiuntė” delfiną dar keletą kartų ir aš turėjau malonumą paliesti jo snukučio glotnią ir švelnią odą ir gauti bučkį. Už tai mačiau visų kitų grupės žmonių plaukimus su delfinais. Gyvūnai ištreniruoti kaip cirke. Vykdė visus paliepimus rankų mostais ar švilpuku. Už kiekvieną atliktą užduoti jie gavo po žuvytę. “Programos” pabaigoje delfinai “šoko” vandenyje, atliko galingus šuolius ore, netgi dainavo... Taigi atrakcija buvo nuostabi.

Nusiprausę duše ir persirengę Edvardas su Gardu patraukė į pakrantėje esantį barą atsigaivinti alumi, o mes su Beth nuėjome pasivaikščioti po Botanikos parką, įsikūrusį kelios dešimtys metrų nuo vandens. Grožėjomės gruodžio mėnesio subtropinių augalų žaluma, nematytais žiedais. Mūsų ir kitų žmonių dėmesį patrauke būrelis iguanų. Neteko anksčiau matytų šių gyvūnų. Tai gana dideli driežai. Vien dryžuotos uodegos pačių didžiausių buvo metro ilgio. Aštrūs ilgi riesti nagai; kūnas gelsvai rusvos žalsvos spalvos. Keletas jų buvo labai didelių, o visas būrelis mažesnių. Matyt visa šeimyna (o gal net giminė) išėjo pasivaikščioti po parką....Jie visai nekreipė dėmesio į žmones, mielai “pozavo” fotoaparatams.

Apsukusios ratą susiradome smagiai beplepančius savo vyrus. Pakrantė buvo nusėta barais su sausų žolių stogais, suteikiančiais malonų pavėsį. Troškulį numalšinau “Black Monkey” (Juodosios beždžionės) kokteiliu, smaguriavau išilgai perpjautame ananase pateiktais vaisiais ir ledais.

Paplūdimyje nebuvo tiršta žmonių kaip kad įprasta geru oru Baltijos pakrantėje. Anaiptol, buvo erdvu, kur ne kur išsibarstę saulę gruodyje mylintys žmonės. Dauguma jų ne saulėje, o prie barų. Buvo šilta, ramu, gera...

Grįžę į prieplauką dar turėjome porą valandų paklaidžioti po parduotuves. Pagaliau ir tos parduotuvės pasidarė labai vienodos- juk beveik visos jos arba juvelyrinių dirbinių arba suvenyrų. Jei tai juvelyrinė- tai arba tikrai pigaus sidabro ir pusėtinos kokybės, arba brangakmenių (deimantų, safyrų ir pan), kur tave sutinka pardavėjai su baltais marškiniais ir kaklaraiščiais. Aišku ir šiose viskas kainuoja gerokai mažiau nei JAV, bet reikia stengtis derėtis iki nukritimo, nors šiose parduotuvėse tai ne visada padeda.

Po vakarienės nuėjome į Paveikslų aukciono galeriją, kur buvo pristatomi “didelių vardų” paveikslai. Eksponuojamas buvo Salvadoro Dali septynių paveikslų komplektas “Destino” (likimas, lemtis). Labai įdomi šių paveikslų sukūrimo istorija. Dar antrojo pasaulinio karo metais dailininkas Salvador Dali kartu su Voltu Disnėjumi kūrė bendrą projektą - animacinį filmuką “Destino” pagal meksikietišką meilės dainą, kuris del finansinių sunkumų tada neišvydo dienos šviesos. 22 piešiniai ir 135 animacinio filmo eskizai nugulė į lentynas daugiau nei 50-čiai metų. Volto Disnėjaus sūnėnas, tvarkydamas dėdės archyvą atrado neužbaigtą didžiulį Salvadoro Dali projektą. Taip po daugelio metų gimė vos dešimties minučių filmukas “Destino” ir paveikslų rinkinys.

Man kažkada teko būti Salvadoro Dali muziejuje Ispanijoje ir šiek tiek buvau susipažinusi su Dali siurrealizmu. Matyt, mano visa povyza šaukte šaukė “Noriu!”, nes Edvardas paklausė ar aš norėčiau šio rinkinio. Labai, pasakiau. Taigi, įsigijome tai, ko visai neplanavome. Gerai, kad išsimokėti galima per metus. Kartu gavome ir DVD su filmu, kuris dar nedemonstruotas didžiajame ekrane.

Dar tą patį vakarą nusipirkome ir Rembrandto graviūros darbą “Golfer” (Golfo žaidėjas).Tai kopija, padaryta gerokai veliau, nei originalas, pagal ta pačią originalią graviūros plokštelę. Taigi, namuose apsigyveno keletas garsių vardų. Juokaujame, kad reikia dar vieno kambario be sienų tik paveikslams.

Kad oficialiai apiforminti šiuos pirkinius reikėjo sekančią dieną sudalyvauti paveikslų aukcione ir “statyti” už juos.

Laivo juvelyrinių dirbinių parduotuvėje paskutinę dieną vyko loterija, kurioje dalyvavo kuponai, gauti perkant prekes toje parduotuveje (už kiekvieną ten išleistą šimtą dolerių – vienas kuponas). Kadangi, as ten pirkau rankinuką, turėjau vieną kuponą ir su juo 16-ą valandą numaskatavau į parduotuvėlę. O ten jau buvo geras šimtas žmonių ir daugiau. Ar galejo man kas nors tada priminti, kad ir už tanzanito auskarų pirkimą gavau krūvą kuponų?
Lygiai paskirtą valandą iš didelės stiklinės vazos buvo ištraukta pirma kupono šaknelė ir perskaitytas jos numeris. Aš žvilgtelejau į savąjį – ne, ne mano. Visiems keista buvo tai, kad neatsišaukė jo savininkas. Traukė kitą. Skaitomas numeris, savininko ir vėl nėra. Gal tik penktos ar šeštos ištrauktos kupono šaknelės savininkė gavo didžiulį krepšį su penkių šimtų dolerių vertės dovana.

Kai vėliau vakare dėjausi daiktus į lagaminus, stalčiuje pamačiau visai užmirštą baltos odos mažytį maišelį su šešiais kuponais, kuriuos man davė, kai Edvardas nupirko tanzanito auskarus... Tarp jų ir buvo tie numeriai, kurių savininkas turejo laimėti brangią dovaną loterijoje.

Kai aš kažką suklykiau, Edvardas net išsigando: kas atsitiko? Atsitiko tai, kad aš pamiršau, kad aš juos turėjau. O Edvardui visai nei į galvą, kad juos man davė....

Kai sekmadienio rytą prabudome apie 6 valandą ryto, laivas nebejudėjo. Galvojome, jau esame uoste. Panašiai ir buvo. Tik .... netoli nuo uosto. Išėję į balkoną pamatėme tiršto nepermatomo rūko sieną.... Nei vandens nesimatė, nei aplamai nieko kito, išskyrus pilką sieną palei pat nosis. Lyg kas būtų iš plytų sumūrijęs per naktį...

Galvestono uostas nepriiminėjo laivų dėl oro sąlygų. Stovėjome kažkur (kas žino kur) ir laukėme kol rūkas išsiskirstys. Gardas su Beth susinešė savo daiktus į mūsų kajutę. Visiems kartu buvo smagiau. Jų lėktuvo reisas į namus iš Hjustono oro uosto buvo 14-ą, mūsų – valandą vėliau. Nuo Galvestono iki Hjustono – mažiau nei valandėlė kelio greitu taksi. Po porą kartų sulakstėme pavalgyti: nervai darė savo. Visos valgymo vietos buvo atidarytos (ir iš kur jie dar maisto turėjo, nes tai jau nebeplanuotas maitinimas buvo). Prieš pat pusiaudienį buvo paskelbta išsodinimo iš laivo tvarka pagal lėktuvų reisų laiką iš Hjustono oro uosto. Mes pakliuvome į priekį. Gal tik pusvalandį užtrukome kol praėjome visus formalumus ir patikrinimus. Ir taksi į Hjustoną pagavome labai greitai. O pastarasis, ne važiavo, bet skrido. Visi visur spėjome.

Kaip gerai, kad apsiėjome be blogų siurprizų. Ir taip netoli būta vieno malonaus...


La Finita!

Straipsnis Amerikos lietuvio laikraštyje

Ši suvestinė nepasiekiama. Spustelėkite čia, kad peržiūrėtumėte įrašą.

Kruizas Meksikan Riviera; 2006m. gruodis; 3 dalis

3 dalis

Mazatlanas (Mazatlan), Meksika

Gruodžio 14, ketvirtadienis

Į Mazatlano uostą laivas įplaukė ankstyvą rytą. Tai komercinės-prekybinės paskirties uostas, užstatytas įvairaus dydžio, spalvų ir formų konteineriais. Be išvystyto turizmo ir aukštos kokybės kurortinės paskirties vietų Mazatlane bujoja ekonomika ir jūrų uostas, žinomas nuo 16-o amžiaus, yra svarbi Mazatlano ekonomikos dalis. Mazatlane gaminamas populiariausias Meksikoje alus, yra didelė krevetes gaudančių žvejybinių laivų flotilė.

Pirmieji turistinės paskirties viešbučiai buvo pastatyti sportinės žūklės mėgėjams iš Jungtinių Valstijų ir Kanados. Viešbučių savininkams pradėjus reklamuoti savo verslą, pamažu pradėjo vystytis turizmas. Mazatlano miestas sukoncentruotas dvejose vietose: “Zona Dorada” – auksine miesto zona, viešbučiai, restoranai ir tviskančios parduotuvės. Piečiau yra miesto centras - senamiestis, “miesto širdis”. Abi miesto dalis jungia vaizdinga, smėlėta, paplūdimių pakrantė.

Šiandien mūsų laukė 7 valandų kelionė autobusu į Siera Madre kalnus. Labai apsidžiaugėme gidu, kuris jau daugelį metų dirbo šį darbą, gerai jį išmanė, žinojo kas mums galėjo būti įdomu, o kas ir nelabai.

Pirmoji vieta, kurioje sustojome, nedidelė moliniu plytelių, skirtų namų išorinei apdailai, gamybos įmonė. Mums išlipant iš autobuso, maža mergytė su šuneliu glėbelyje prašė pinigų; aplink autobusą lakstė pusplikiai vaikai. Ten juk kas dieną sustoja ne po vieną autobusą su turistais iš kruizinių laivų. Pakeliui į plytelių gamybos demonstravimo vietą prekiavo vietos gamybos suvenyrais.

Lauke vienas darbininkas demonstravo visą plytelių gamybos procesą. Pusamžis, tik baltomis prakaitu permirkusiomis kelnėmis dėvintis vyras plikomis rankomis iš karučių į formeles drėbė molio-purvo-vandens mišinį. Per dieną jis “padaro” apie 2000 plytelių. Veliau jas 5 dienas džiovina saulėje, tada jas degina lauke iš plytų pastatytoje “degintuvėje”. Darbas sunkus, varginantis, ypač vasaros karštyje. Gidas papasakojo apie visa gamybos procesą, kad tai absoliučiai rankų darbas, jokie įrengimai ar mašinos jame nedalyvauja.

Kitas sustojimas buvo nedideliame Malpicos miestelyje, kur aplankėme privačia bandelių kelpyklą. Nuo autobuso, sustojusio miestelio centre, iki kepyklos nuėjome pėsčiomis. Ta gyvenamųjų namu kvartalo gatvelė labai skyrėsi nuo kitu mažu gatvikių – namai buvo šviežiai nudažyti ryškiomis spalvomis, kitos gatvelės buvo pilkos ir niūrios. Mat apsilankymas šioje kepykloje buvo įtrauktas į kruizinių laivų “Sierra Madre” ekskursijos programą.....

Netrukus nebereikejo ir gido, būtume ir patys susiradę šviežias bandeles - toks stiprus ir malonus buvo viliojantis jų kvapas.....

Gyvenamajame name stovėjo keletas aukštų, lubas siekiančių krosnių, tvyrojo karštis....Tai buvo metų metus trunkantis šeimos biznis....Tik vieną dolerį kainavo pora karštų šviežutėlių nemažo dydžio bandelių. Čia, JAV, panaši šviežia bandelė kainuotų 3-4 dolerius. Jos buvo įvairios – su razinomis, vanile, riešutais, cinamonu... Vieną jų “prarijau” iš karto, kitą pasilikau autobusui.... Buvo be galo skanu, kaip ir visa kita, kas ateina iš vaikystės ir kvepia namais....

Kieme saulutėje murkė baltas katinas. Edvardas nepraeis pro katiną jo “nepakalbinęs” ir nepaglostęs....

Kitas sustojimas buvo ir vėl mažame miestelyje. Nedidelio namo kieme buvo įrengtas cementinių plytelių vonioms gamybos cechas. Mums gidas nuosekliai papasakojo visą technologiją ir darbuotojas pademonstravo kaip jos gaminamos. Masę plytelėms sumaišo iš cemento ir upės smėlio. Kiekviena plytelė padaroma atskirai. Masės įdedama į formą, ant jos užbarstoma dažų. Plytelei suslėgti naudojamas rankinis sunkus presas. Plytelė “iškepama” taip greitai ir ji tokia stebėtinai graži. Užbarstyti dažai pasiskirsto labai simetriškai, ir atrodo kaip piešinys. Nei jų džiovinti, nei deginti. Buvo galima ir nusipirkti. Kieme jos išdėliotos pagal spalvas- melsvos, žalsvos, rausvos, gelsvos....

Dar kitame sustojime apžiūrėjome medinių baldų gamybos įmonėlę. Baldai gaminami beveik tik rankomis, naudojamos tik paprasčiausios medžio pjovimo staklės. Kėdės, stalai, krėslai, spintelės....Viskas labai gražu, įdomus senoviškas stilius, labai prieinamos kainos. Panašių baldų galima įsigyti ir Santa Fe mieste, netoliese nuo mūsų namu Nju Meksiko (New Mexico) valstijoje, bet kaina būtų bent dešimčia kartų aukštesnė. Ten pynė iš vytelių krepšius, gamino nedideles suvenyrines dėžutes, prekiavo juvelyriniais dirbiniais, keramika... Patyriau didelį malonumą derėdamasi dėl gražaus didelio sidabrinio su jūros kriauklele žiedo. Nedaug nuleido, bet vis tiek nuleido....Edvardo prašymu pasiderėjau dėl dviejų iš raudonmedžio pagamintų katinų. Išėjo visai neprastai – du už 35 dolerius, kai už vieną prašė 25…

Lėtai kilome į Sierra Madre kalnus. Jie didingi, gražūs, apaugę neįžengiamomis džiunglėmis. Kelias prastas, raitytas, duobėtas….
Privažiavome Kopalos (Copalla) miestelį. Aikštelėje palikę autobusą, kylančia į kalną gatvele nuėjome link restorano, kur pietavome. Aplink mus ant asilų, lyg ant dviračių, lakstė vaikai, siūlė kažką parduoti….Nemaniau, kad asilai būna tokie greiti.

Restorane mus pasitiko “gyva” meksikiečių “marijači” muzika. Gidas buvo pasakęs, kad pietums bus pats geriausias pasaulyje meksikietiško maisto rinkinys. Na, na, mes su Edvardu pagalvojome, mes juk tiek daug meksikietiško maisto turime šalia savo namų. Ir iš tikrųjų, mes esame palepinti neblogo meksikietiško maisto, taigi ten mūsų niekuo nenustebino.

Papietavę pasivaikščiojome po miestelio centrą, užėjome į bažnyčią, kaukių muziejų. Žydėjo medžiai, tikriausiai vyšnios, baltais baltais kvepiančiais žiedais. Gruodyje…

Palengvėle riedėjome nuo kalnų žemyn. Skurdūs miesteliukai, dulkini nameliai, katės gainioja vištas, vaikštinėja asiliukai…. Gidas pasakojo apie kalnuose tebeveikiančias sidabro ir aukso kasyklas, apie kalnuose tiesiamus tunelius, apie palengvėle gerėjantį meksikiečių gyvenimą. Tik kurortai tviska ir žiba nuo turistų dolerių. Šiek tiek toliau nuo jų – skurdas. Neveltui mano JAV pilietybės gavimo ceremonijoje daugiau nei pusė naujai legaliai iškeptų Amerikos piliečių buvo iš Meksikos. O kiek jų, pasirenkančių nelegalų imigravimo kelią? Šimtus kartų daugiau….

Kadangi niekur nebesustojome Mazatlane buvome apie 15-ą valanda. Trumpam mus užvežė į “auksinę“ miesto dalį ir išleido pusvalandžiui sulakstyti į kokią parduotuvę. Aplink buvo vien juvelyrinės. Užšokome į artimiausią. Visus pasitiko pardavėjos ir kiekvienam įeinančiam buvo įteiktas mažas vokelis su dovanėle- sidabriniu pakabuku. Kaip malonu! Ten buvo per daug gražių dalykų, kad per tokį trumpą laiką būčiau kažką išsirinkusi – akys raibo nuo sidabro ir brangakmenių dizainerių darbų pakankamai gera kaina. O panaudojus derėjimosi meną, ta kaina galėjo pavirsti į ypač patrauklią. Taigi, pusvalandis prabėgo tik apėjus ratą apie visas vitrinas.

Šokome į autobusą ir pakrante nudardėjome į uostą. Ten laukė dar vieni spąstai - didelė suvenyrų parduotuvė, kur aš nusipirkau iš raudonmedžio padarytą dramblį. Išbandžiau dar vieną derėjimosi detalę: pasakau savo kainą, kuri dažnai yra pusė man siūlomos, pardavėjas aišku su ja nesutinka, tada as tik pora dolerių savo kainą kilsteliu ir, prekeiviui su ja nesutikus, nueinu į šalį, sakydama, ne ne, tai per daug... Tada beveik visada pardavėjas mane pasiveja ir derybos tęsiamos. Aš “savo kainą” padidinu dar pora dolerių ir prekė mano. Tai Meksikoje geležinė taisyklė: derybas pradėk nuo pusės kainos ir eik į šalį. Pardavėjas tikrai norės daiktą parduoti ir tave susiras.... O tada jau tu vadovauji paradui.

Apie šešioliktą valandą jau buvome laive ir šios dienos kelione labai buvome patenkinti. Gal ir nematėme prabangaus kurorto, bet nors šiek tiek susipažinome su tikrąja Meksika.

Po vakarienės vėl turėjome progą išlenkti po stiklą šampano. Kajutėje radome kvietimą apsilankyti paveikslų aukciono galerijoje, kur bus supažindinama su JAV dailininko Peterio Makso (Peter Max) ir kitų dailininkų darbais. Diena buvo puiki.


Kabo San Lukas (Cabo San Lukas), Meksika

Gruodžio 15-oji, penktadienis

“Cabo by Land and Sea” – “Kabo žeme ir jūra”. Taip vadinosi mūsų pasirinkta ekskursija paskutiniame sustojime Meksikoje.

Nedideliais laiveliais buvome išgabenti į krantą, į didžiulę mažų baltų laivelių prieplauką. Ten buvo jų tūkstančiai. Prieplauką supo kalnai ir juose baltuojantys dideliais langais į vandenyna žiūrintys namai. Mes sekėme savo ekskursijos gidą link nemažo laiviūkščio, na gal pora šimtų žmonių ten tilptų. Sulipome visi ant denio. Ten staliukai, kėdės, gaivinamieji gėrimai..... Iš viso mūsų buvo gal apie šimtą. Laukėme prasidedancios 45 minučių kelionės iki paties piečiausio Baja California pusiasalio ir valstijos taško (“Baja California”- Žemutinė Kalifornija, tai yra viena is Meksikos valstijų).

Laivui palengva pradėjus judėti piečiausio taško link, per garsiakalbį skambėjo komentarai apie povandeninį gyvenimą, ekologijos problemas, apie Baja California valstijos istoriją. Pietinis taškas- tai yra akmeninių uolų eilė, ”nuo kranto įžengusių į vandenį”. Kai kuriose uolose vanduo, vėjas ir laikas suformavo arkas. Sklandė žuvėdros, ant akmenų saulutėje kepinosi jūrų liūtai, mažomis motorinėmis valtelėmis aplink zujo turistai. Visoje pakrantėje rikiavosi kotedžai, viešbuciai, baltame smėlyje žaliavo palmės, ant akmeninių uolų tviskėjo prabangių vilų langai.

Prie staliuko buvome su pora, kurią jau matėme mūsų kruiziniame laive ankščiau. Šnekučiavomės, kalbėjome apie ekskursijas ankstesniuose sustojimuose, apie kruizus praeityje.

Laivas apsuko aplink patį piečiausią pusiasalio tašką, šiek tiek paplaukė pirmyn, apsigręže ir grįžo atgal į krantą. Nuo vandens sklido maloni vėsuma. Kelionė buvo graži, atpalaiduojanti, informatyvi.

Laiveliai prieplaukoje buvo nutūpti tūkstančiais pelikanų. Tai dideli gražūs paukščiai ilgais snapais, plačiais galingais sparnais. Jų buvo visur, jie nesibaidė žmonių, mat ten jie buvo ir maitinami.

Per prieplauką nuskubėjome autobusų link toliau tęsti savo ekskursijos, ši kartą - žeme.

Pirmoji stotele- nedidelė stiklo pūtimo gamyklėlė. Ramaus veido vyriškis atrodė net nepastebėjo į jį susmigusių dešimčių smalsių žvilgsnių. Jis mums pademonstravo kaip iš kelių nedidelių stiklo duženų galima padaryti kad ir angelą. Beje, ten naudojamas tik naudotų sudaužytų butelių stiklas. Procesas buvo taip detaliai atidirbtas, kad du jauni pagalbininkai atsidurdavo tiksliai tą minutę tam tikroje vietoje. Ant ilgo įrankio, laikančio besiformuojantį angelą, galo jie uždėdavo kažkokią jau minkšto stiklo detalę, kuri po sekundės pavirsdavo sparnais ir pan. Kurenosi kelios didelės krosnys, buvo karšta. Tie jauni vyrai dar tik mokėsi stiklo pūtimo amato iš daugybės metų patirties turinčio meistro.

Gamyklos patalpose buvo ir parduotuvė, kurioje iki lubų prikrautose lentynose žibėjo įvairiausių spalvų stiklo dirbiniai. Galima buvo įsigyti tik iš stiklo papuošalu padarytą kalėdinę eglutę, ivairiausių vazų, figūrėlių ir dar daug ko.

Kita stotelė buvo Sunset Da Giorgio (Da Georgio saulėlydžio) restoranas. Jis stovėjo ant įlankos kranto nuo kur atsivėrė vaizdas į vandenyną įbridusias uolas ir į visą Kabo San Luko pakrantę. Restorane pasiūlė šaltų gėrimų. Stilingas pastatas atrodė kaip baltas lengvas paukštis ant uolos, mat pastatytas buvo pagrindinai iš stiklo. Vandenyno pusėje buvo graži terasa iš įvariausių formų ir spalvų akmens; raibuliavo mėlynas baseinėlis, spyglius kaip ietis atkišę laikė didžiuliai kaktusai. Staliukai, suoliukai kvietė prisėsti ir grožėtis idealiai sutvarkyta aplinka bei vaizdu į vandenyną. Aš jau norėjau ten pasilikti kokiai savaitei……Tokia ramybė, nežiurint į tai, kad aplink arba jau stovėjo viens prie kito prisiglaudę viešbučiai arba dar tik vyko statybos. Netoliese, žemai prie pat vandenyno, virė darbas: šurmuliavo būriai darbininkų, iš sunkvežimių virto akmenys, kažką didelio ir sunkaus kilnojo kranai.

Po valandeles mes jau sėdėjome autobuse ir palei vandenyną nutiestu greitkeliu skuodėme į San Jose del Cabo (San Hose miestas, Kabo San Luko priemiestis). Nuo šio momento visame autobuse skambėjo “oh my god”, ”it is beautiful” (o dieve; tai gražu) ir panašiai. Išplėstos akys susmigo į dešiniuosius autobuso langus ir susižavėjimo šūksniai netilo iki pat miesto…
Vandenyno pakrantė, viešbučiu ir kurortų kompleksai, palmių giraitės ir gėlynai, hektarai gėlynu, jūros raudonų gėliu, vandenynai geltonų, marios mėlynų…. To ir nesusapnuotum. Be galo įspūdinga ir gražu. Bet autobusas lėkė greitai, tai grožis, kaip vaiduoklis, čia yra, o čia jau nebėra….. Kaip norečiau ten bent savaitei; fotografuočiau ir filmuočiau kiekvieną palmę, kiekvieną žiedą, kad panorus turėčiau juos po ranka ir žiurečiau….

San Jose miestas yra didžiulė priešybė Kabo San Lukui. Tai tikra Meksika, ten gyvena meksikiečiai, vargšai, vidutiniokai ir visi kiti.

Tik prasidėjus miestui sušmėžavo keletas tvora aptvertų ir saugomų daugiabučių pastatų – ten gyvena amerikiečiai. Jiems iki vandenyno vos kelios minutės. Mes pro autobuso langą matėme tik keletą tokių kvartalų, bet gidė užsiminė, kad jų yra ne vienas ir ne du.

Autobusas sustojo miesto centrinėje aikštėje. Buvo karšta. Ne taip kad va, ai, kaip karšta, ten buvo labai labai karšta…. gruodžio mėnesį. Saulėje turėjo būti virš 50 C ir daugiau. Jokio vėjelio.

Pirmas vaizdelis buvo sunkiai suvokiamas. Miesto aikštėje prakaituoja išpuošta Kalėdinė eglė. Iš baltų vielų “nupinti” tuščiaviduriai seniai besmegeniai dairosi pavėsio - o jei ištirps ir nesulauks Kalėdu? Net akyse raudonuoja nuo kalėdinių poinsetijų… O karštis neišpasakytas, norėjosi tik tūnoti medžių šešėlyje. Pasirodo, Kalėdos ateina ir ten, kur karšta.

Gavome apie porą valandų pasilakstymui. Edvardas susirado suoliuką pavėsyje ir pasakė, aš būnu čia ir aš niekur neinu. Mat į tą pavėsi jau kėsinosi ne vienas ir ne pora. Aš pamaniau, reikia pasiganyti.

Pirmiausia, galvoju, susirasiu tualetą. Va čia ir buvo daugiausia laiko atėmęs reikalas. Įšokau į vieną juvelyrinę (centre buvo tik tokios, kitokių parduotuvių nesimatė) ir žiūriu, masė žmoniu, ką gi čia jie perka? Ogi eileje prie tualeto stovi. O jis tik vienas, tiek vyrams, tiek moterims. Antrame parduotuvės aukšte irgi buvo tualetas, bet ten nebuvo nei vandens nei elektros. Kondencionieriaus parduotuvėje nebuvo. Visa poilgė eilė šluostėsi žliaugiantį prakaitą. Na, 45 minutės buvo “užmuštos”. Kaip kalbėjo žmonės, kitos parduotuvės arba neleidžia “kruizininkams” naudotis tualetais arba tos, kurios leido, irgi buvo apgultos eilemis. Taigi….

Parduotuvė, kuri prekiavo meksikietiškojo opalo juvelyriniais dirbiniais, matyt, pamačiusi atvykus keletą pilnų autobusų kainas mestelėjo stipriai į dangų, nes jos buvo daugiau nei neįkandamos. O be reikalo, juk nuo to pirkėju tik mažiau. Bent aš tik dėl tos priežasties apsukus ratą palei vitrinas nėriau atgal į karstį. Beje, toje parduotuvėje buvo ganėtinai vėsu, tikriausiai manė, kad va, čia tai jie ilgai užsibus ir viską iššluos. Ne, ne…..

Tame miestelyje nesudariusi jokio prekybinio sandėrio, oi ne, pirkau ledų, grįžau prie Edvardo ir įsispraudžiau šešėlyje ant suoliuko.

Vienas dalykas buvo savotiškai įdomus. Gatvėse girdėjosi daug švilpukų. Ogi prie kiekvienos sankryžos vietoje šviesoforų buvo po policininką, kurie švilpdavo automobiliams, kad šie praleistų pėsčiuosius.

Po kelių minučių visi sėdėjome kondencionierių atvėsintuose autobusuose. Lipti vėl laukan nebebuvo jokio noro.

Bet mūsų laukė dar viena stotelė – kaktusų parkas. Edvardas griežtai “ne”, dar kokia dešimtis žmonių irgi liko vėsiame autobuse. Aš išlipau kelioms minutėms pasižvalgyti. Didelio įspūdžio šis parkas nepaliko, nes Arizonos valstijoje teko būti Dykumų botanikos sode, kuris gal šimtą kartų didesnis už šį parką ir daug didesnė kaktusinių augalų įvairovė. Gana greitai grižau vidun. Vairuotojas neišjungė autobuso variklio, kondencionierius irgi dirbo, taigi buvo maloniai vėsu ir gera.

Apie septynioliktą valandą buvome laive. Tą vakarą buvo “iškilminga vakarienė”, o tai reiškia, kad visi turėjome būti pasipuošę ir gražūs.

Po vakarienės kajutėje radome pakvietimą ateiti taurei šampano į paveikslų galeriją. Negi atsisakysi? O gal duos dvi?

Beje, laivas tą vakarą vėl šokinėjo per bangas ir vieno jo stryktelėjimo metu mums būnant galerijoje net pora paveikslų nukrito nuo stovų…..


Gruodžio 16-oji, šeštadienis


Diena praėjo jūroje. Plaukėme atgal Kalifornijos link.

Tą šeštadienį paskutinį kartą nuėjome į paveikslų aukcioną, kur įsigijome prancūzų tapytojo Bellet paveikslą į kompaniją mano
laimėtajam. Bet apie tai jau parašyta anksčiau.

Pats laikas prisiminti keletą žmonių, kuriuos sutikome laive.

Viename iš paveikslų aukcionų šalia mūsų prisėdo šviesiaplaukis vidutinio amžiaus vyriškis. Užkalbintas pasakė, kad šiaip atėjęs pasižvalgyti. Mat jo žmona yra dailininkė, taigi jam įdomu kokių menininkų paveikslai parduodami aukcione ir tt. Sakė, žmona nesveikavo, ji liko kajutėje. Pasiūlė mums kurią dieną pavartyti jo žmonos nutapytų paveikslų nuotraukų albumėlį.

Susitikome paskutinį šeštadienį po pietų. Jis – džiazo muzikantas, saksofonu groja bigbendo grupėje, dėsto muziką viename iš Kalifornijos universitetų. Jo žmona tapyti pradėjo neseniai, kai susirgo diabetu ir paliko darbą. Jokio išsilavinimo susijusio su menu neturi. Gyvena jie Kalifornijoje prie vandenyno. Namuose turi įrengtą žmonos paveikslų galeriją-parduotuvę. Ji tapo didelio formato savo draugių portretus, gyvūnus, gamtą. Jos paveikslai ryškūs ir spalvingi. Parduoda brangiai. Tik jos gerai perkamų paveikslų dėka galėjo nusipirkti namą prie pat vandenyno. Pakvietė mus apsilankyti kai būsime Kalifornijoje. Tarp kitko, albumėlis su paveikslų nuotraukomis mums patiko. Tik kainos nelabai.

Kita istorija yra apie šešiasdešimtmetį Džordžą (George). Su juo susipažinome pirmą dieną stovėdami įsodinimo į laivą eilėje; jis stovėjo prieš mus. Toks vienišas su didele šiaudine skrybėle. Pamaniau, va vyriskis vienas į kruizą, matyt susimedžios ką nors. Na, ir mintys mano buvo…. Jau tuo metu bandžiau nuspėti jo amžių, daviau apie 50-55. Mes jį vis sutikdavome laive tai po vakarienės, tai po koncerto, tai šiaip kur bebėgantį.

Kartą jis su savimi turėjo lauktuvėms nupirktą (taip jis sakė) meksikietiškojo “fire opal” (ugnies opalas) pakabuką. Dirbinys buvo labai gražus: ryškus oranžinis opalas geltono aukso ažūre. Džordžas buvo jį nunešęs juvelyrinių dirbinių įvertintojui (ir toks buvo laive) pažiūrėti ir pasakyti savo nuomonę apie kainą, kurią jis sumokėjo. Aš pamaniau, va, gražią dovaną kažkam nupirko. Kitą kartą sutikome jį prieš koncertą po iškilmingos vakarienės. Visas kostiumuotas, be galo elegantiškas, šypseną prisisegęs, labai jau patrauklus vyras…ir vėl vienas. Na, reiškia, ne medžioti čia atvažiavo.

Kai netikėtai laive susitikome paskutinįjį kartą, susėdome pasikalbėti. Išsipasakojo. Jam 60 (aš tik patrigubinau akis!). Prieš pusmetį palaidojo žmoną, su kuria jau eilę metų buvo išsiskyręs, bet nuolat palaikė draugiškus santykius. Turi dukrą studentę. Buvusi žmona sunkiai sirgo. Dukra ruošėsi tekėti. Kaip supratome, Džordžas pakankamai gerai vertėsi, nes dukros vestuvėms išnuomavo rytinėje pakrantėje saloje esančią pilį. Ruošėsi prabangioms triukšmingoms vestuvėms. Bet labii greitai dukros mamai sveikata pablogėjo ir jie nusprendė vestuves atšvęsti tuoj pat. Atšaukė pilies rezervavimą ir vestuvės įvyko ligoninės koplyčioje. Džordžas sakė, kad jo buvusi žmona mirė po keleto dienų ir buvo pati laimingiausia moteris, kad dar sudalyvavo svarbiame dukros gyvenimo momente, nors ir invalido vežimėlyje. Visą gyvenimą ji kolekcionavo skrybėles ir turėjo jų virš trijų šimtų.

O Džordžas turi trisdešimt penkerių draugę ir opalo pakabukas skirtas jai. Sakė, kad draugė turėjusi irgi važiuoti į kruizą, bet prieš pat kelionę stipriai peršalo ir jie abu nusprendė kad į kelionę važiuos jis vienas. Laive Džordžas turėjo ne kajutę, bet vadinamus apartamentus…. Tiesa, jis dirba nekilnojamo turto agentūroje Los Andžele ir užsiima komercinių patalpų prekyba.

Va ir visa istorija apie sutikto vyriškio vienišas atostogas…

Vakare pakavome lagaminus.


Gruodžio 17-os, sekmadienio, rytą pasitikome Long Byčo Los Andžele (Long Beach, Los Angeles) jūrų uoste. Netikėtai pastebėjome autobusą besiruošianti važiuoti į Los Andželo oro uosta. Taigi, nebereikėjo nuomoti automobilio.

Kadangi visa kelionė buvo tokia sklandi, puiki ir įdomi, turėjo juk kažkas nutikti nemalonaus.

Mūsų lėktuvas vėlavo išskristi į Solt Leik Sitį (Salt Lake City), kur mes turėjome persėsti į kitą. Taigi, pavėlavome į jį. Mus nukreipė į Las Vegasą (Las Vegas) ir reiso į jį laukėme apie 5 valandas. Kadangi tą reisą aptarnavo jau kitos oro linijos, mums reikėjo registruotis iš naujo, praeiti visus apsaugos patikrinimus iš naujo, o lagaminai buvo kažkur tai….. Vienu žodžiu, galutiniame Albukerko oro uoste atsiradome pirmadienį 5 valandą ryte be keturių lagaminų. Į namus sugrižome apie 7 ryto. Kai paskambinau savo viršininkui ir pasakiau, kad jaučiuosi per daug pavargusi, kad ateičiau į darbą ir kad imu “sirgimo dieną”, jis liko nepatenkintas, bet aš į darbą tą rytą nebevažiavau. Geriau jau reikėjo sumeluoti, kad peršalau ir susirgau….

Lagaminai buvo pristatyti į namus jau sekančią dieną.

Na, nežiurint į tai, pati kelionė buvo tiesiog šauni.

TAŠKAS.

Kruizas Meksikan Riviera, 2006 m. gruodis; 2 dalis

Puerto Vajarta (Puerto Vallarta), Meksika

Gruodžio 13, trečiadienis

Naktis buvo nerami. Bene šešis kartus kas 15-20 minučių per vietinį radiją bjauriai garsiai buvo prašoma, kad Ešli Morales paskambintų į informacijos punktą. Tik pasnaudi porą munučių ir vėl: Ešli Morales paskambinkite į informacijos....Galvojome, kas nutiko tai Ešli Morales? Iškrito per laivo bortą? Kažkas negražiai su ja pasielgė? Mūsų naktis, kaip, beje, ir kitų, buvo beveik bemiegė...... Tik vakare paaiškėjo, kad 14-metė padaugino kokteilių ir kajutėje pas draugus saldžiai ir giliai užmigo.....

Mums bepusryčiaujant laivas pamažėle prisišvartavo prieplaukoje. Buvo labai gražus rytas. Tolumoje rūkas švelniai glaudė kalnus ir tingiai sau tįsojo slėnyje...Gaiviai žaliavo prižiūrėta pievelė ir palmės.

Kadangi laivas Puerto Vajartoje stovėjo net iki 22-os vakaro, mes iš anksto buvome nusipirkę bilietus į kelionę autobusu į “Tropinių džiunglių rojų” ir į šou “Saulėlydis ir vakarėlis piratų valtyje”. Pasirinkdami šias pramogas tikrai neapsirikome - nuostabiai praleidome laiką. O pasirinkimas buvo didžiulis - apie 40 įvairiausių ekskursijų ir kitokių pramogų buvo siūloma Puerto Vajartoje. Nuo įvairiausių rūšių nardymo, plaukiojimo su delfinais, karstymosi virvėmis džiunglėse tarp medžių, banginių stebėjimo iki važinėjimo džipais, dviračiais, miesto apžiūrėjimu ir tt. ir pan. Labai greitai buvo išpirkta kelionė plaukti mažu laiveliu stebėti banginių- mes jos nebegavome. Bet ir be to diena buvo fantastiška.

Keletas žodžių apie Puerto Vajartą. Pažodžiui išvertus tai reiškia “Vajartos uostas”.

Miestas driekiasi palei Banderos įlanką, antrą didžiausią natūralią Šiaurės Amerikos įlanką, ir turi virš 100 km ilgio baltutėlio smėlio pakrantę. Miestas užima daugiau nei 1200 kvadratinių kilometrų plotą ir jame gyvena apie 300 tūkstančių gyventojų. Puerto Vajarta turi modernią infrastruktūrą, bet išlaiko ir unikalų senosios Meksikos žavesį. Daugelyje miesto vietų gali pasijausti, kad tu grįžti laike atgal: nedidelių daiktų pervežimams dar tebenaudojami asilai,galima įsigyti daugybę rankų darbo gaminių, kuriuos vietiniai indėnai gamina tais pačiais būdais jau šimtus metų.

Puerto Vajartoje yra virš 300 saulėtų dienų metuose ir vidutinė metinė oro temperatūra - apie 30 laipsnių Celsijaus. Tokios puikios klimatinės sąlygos dažnai besilankančius turistus galų gale paverčia nuolatiniais gyventojais; ypač tuos, kurie išeina į užtarnautą poilsį ir Puerto Vajartoje gali džiaugtis saule ištisus metus.

Šoktelkime šimtą kitą metų atgal. Pirmoje 19-o amžiaus pusėje Banderos įlankoje gyveno tik krokodilai. Ekonominės veiklos taškeliai vienas po kito atsirasdavo kalnuose, ten, kur buvo randama daug sidabro. Bet ten labai trūko jo apdirbimui reikalingos druskos.

Banderos įlanka buvo žinoma jau 16-ame amžiuje, kai Ispanijos kareiviai ekspedicijų į Kaliforniją metu apsistodavo įlankos pakrantėje papildyti laivus vandeniu bei maistu. Ten sustodavo ir iš Filipinų plaukiantys laivai, kur jie būdavo remontuojami.

19-ame amžiuje dabartinis Puerto Vajarta miestas vadinosi Las Penas ir buvo naudojamas įvairių reikmenų, naudojamų sidabro kasyklose kalnuose, pakrovimui ir iškrovimui. Nuo 1851 metų reguliariai buvo tiekiama druska sidabro apdirbimui ir gabenusio druską mažo laivelio kapitonas su savo įgula iš medžių kamienų ir palmių lapų pasistatė nedidelę pavėsinę nuo saulės pasislėpti kol kroviniai būdavo pakraunami ant asilų gabenimui į kasyklas kalnuose. Vėliau laivelio kapitonas atsivežė savo šeimą, atvažiavo daugiau šeimų ir kaimelis po trupinėlį plėtėsi. Vieni užsiėmė druskos gabenimo bizniu, kiti pradėjo dirbti žemę ar auginti gyvulius. 1880 metais Las Pene gyveno 1500 žmonių. Po penkerių metų vietiniams laivams vartus atidarė uostas. 1886 metais Las Peno miestui buvo suteiktas politinis ir juridinis statusas.

Atradus sidabrą Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo kaina krito ir sidabro kasyklų darbuotojai iš kalnų grįžo į Las Peną prie žemės ūkio darbų. Amekos (Ameca) upės slėnis davė net tris kukurūzų derlius per metus. 1914 metais atsidarė paštas ir pradėjo veikti telegrafas. 1918 metais teisininko ir Jalisko (Jalisco) valdytojo (Don Ignacio L. Vajjarta) atminimui įamžinti Las Peno pavadinimas buvo pakeistas į Puerto Vajartą.

Apie 1930-uosius pirmieji vietiniai ir užsienio turistai įžengė į Puerto Vajartą, sugrįždami atgal metai iš metų ir iš lūpų į lūpas skleisdami
gerą žodį apie vietovę. Tiesėsi keliai, oro linijos... JAV Holivudo žvaigždės pamilo Puerto Vajartą: Richardas Burtonas (Richard Burton), Elizabet Teilor (Elizabeth Taylor) ir kitos Holivudo žvaigždės įsigijo gražius namus. Ten važiuodavo amerikiečiai fotografai, filmų statytojai kūrė filmus...

Nuo tada, kai 1931 metais nusileido pirmas lėtuvas, Puerto Vajartoje viskas pasikeitė. Čia galima surasti viešbučius nuo mažyčių, ekonominės klasės iki milžiniškų ir prabangių. Vietinės ir tarptautinės oro linijos jungia miestą su JAV ir Europos stambiaisiais miestais. Prabangūs kruiziniai laivai švartuojasi uoste kiekvieną dieną ir kokybiški greitkeliai jungia miestą su visa Meksika ir su JAV.

Į tokią Puerto Vajartą ir atvykome.

Autobusai mūsų jau laukė pusdienio kelionei į “Tropinių džiunglių rojų”. Kelias vingiavo palei žalią, vešlią pakrantę, kur tarp palmių slėpėsi prabangios vilos...Vienoje jų 70-aisiais ilsėjosi JAV prezidentas Niksonas... Pakeliui išlipome pasigrožėti akmeninėmis uolomis vandenyne. Asfaltuotas kelias netrukus baigėsi ir autobusas įsuko į duobėtą, akmenuotą, siaurutį keliuką, kur dviems transporto priemonėms prasilenkti buvo beveik neįmanoma.

Vinguriavome, vinguravome, atrodė, kad niekados nieko tuo keleliu neprivažiuosime. Po pusvalandžio sustojome. Toliau ėjome pėsčiomis. Taką gaubė tokia tanki žalumą, kad pro ją nieko nesimatė. Džiunglės. Medis prie medžio, krūmas prie krūmo, kamienai susipynę, lapai didžiuliai, tik dangus mėlynavo viršuje. Pasigirdo vandens garsas. Šalia pro tankmę bėgo kalnų upė. Ji, visa apsiputojusi, per akmeninius krioklius leidosi nuo kalnų. Per upę buvo nutiestas tiltelis. Kitoje upės pusėje – kavine ar restoranas ar tiesiog nedidelė užeiga, kur galima buvo pailsėti, atsigavinti ir net užkąsti. Kavinukė buvo per tris lygius – laipeliai vedė tai aukstyn, tai žemyn, jais buvo galima net prie pat vandens nusileisti. Edvardas užsisakė meksikietiško alaus, aš – skardinę Pepsi.

Mūsų grupės vadovas buvo tipiškas meksikietis, kaip iš muilo operos, stotingas, išvaizdus, 30-metis juodaplaukis.

Po pusvalandžio visi pasirengėme 45 minučių žygiui per džiungles. Ne, mes nesibrovėme stačia galva pro žalią sieną. Mes takučiu žingniavome paskui vadovą. Jis pasakojo apie džiunglių medžius, krūmus, gėles, kada kas žydi, kokia oro temperatūra ir žaluma būna vasarą – drėgna, karšta, nuo gilios žalumos akyse visą dieną žalia būna…

Virš 30 rūšių įvairiausių medžių auga džiunglėse - bananmedžiai, aliejaus palmės, kokoso riešutų palmės. Palmės, ant kurių kamienų, prie pat žemės, užauga dideles riešutų kekės … Gidas net peiliu neįstengė keleto riešutų nukrapštyti. Vienos aukštos palmės kamiene peiliu jis padarė nedidelį įbrėžimą, iš kurio tuoj pat pradėjo bėgti baltas skystis, akimirksniu tarp pirštų pavirsdamas lipniais klijais. Grupėje buvo 5-10 metų nedidelių vaikų, kurie apipylė vadovą klausimais, ar iš to skysčio pasidaro kramtoma gumą, ar galima ją į burną dėti ir pan… Apsivyniojusi aukšto liekno medžio kamieną aukštai aukštai žydėjo laukinė orchidėja…

Žygyje buvo viena atrakcija. Mūsų kelyje laukė kliūtis - reikėjo perbristi upę. Toje vietoje ji buvo sekli, nesiekė net blauzdos vidurio. Vanduo nebuvo ledinis, nors buvo gruodis. Smagu buvo atsigaivinti. Viename krante visi nusimovėme batus, o kitame – šlapias ir smėlėtas kojas kišome į kojines ir batus. Vaikai taškėsi vandenyje, buvo daug linksmo šurmulio.

Sugrįžus prie tos pačios kavinės vadovas mums davė šiek tiek laiko poilsiui po “sunkaus žygio”. Vaikai sušoko į upę maudytis, suaugę užkandžiavo. Grožėjomės gamta, mėgavomės šiltu oru, puikiu poilsiu, gera nuotaika ir įdomia pirma diena Meksikoje.

Grįždami atgal prie autobuso, praėjome pro vielinį narvą su dviem didelėm spalvingom papūgom. Jos lakstė narvo sienomis aukštyn žemyn, “šnekėdamos” tarpusavyje.

Tuo pačiu keliu autobusas vežė mus atgal. Paprašėme vairuotoją išleisti mus mieste. Iki sekančios atrakcijos - Piratų valties šou - dar buvo pakankamai laiko, taigi panorom pasivaikščioti krantine ir taksi grįžti į prieplauką.

Visa pakrante eina labai gražus pasivaikščiojimo takas; jį puošia įvairios metalinės skulptūros. Nusileidome prie pat vandens, bangos taškėsi į krantą. Aš su video kamera žvalgiausi aplinkui, Edvardas laukė didesnės bangos….. ir sulaukė – putota bangelė “pašventino” jį vandens ir smėlio mišiniu iki pat juosmens…. Teko jam sėsti ant suoliuko ir kratyti smėlį ir vandenį iš batų – smagu buvo visa tai peržiūrėti video filme.

Kol jis užsiėmė švarinimusi, aš apibėgau keletą juvelyrinių parduotuvių, kurių krantinės gatvėje buvo daugiau nei kas antrame pastate. Derėtis galima iki nugriuvimo. Tą visada darau su dideliu malonumu ir dažnai gaunu gerą kainą.

Įšokau į vieną iš sidabro dirbinių parduotuvių. Pasirinkimas- didžiulis. Gal 100 dirbinių su juoduoju oniksu, panašus pasirinkimas iš turkio, įvairių atspalvių koralo, opalo, garneto ir t.t. Akyse tik mirguliavo, viskas gražu. Aš jau žinojau, kad norečiau kompleto su juoduoju oniksu. Prieš kelionę apžiūrėjau kainas vietinėse parduotuvese bei internete. Meksikoje viskas žymiai pigiau. O pajungus mano derėjimosi meną, viskas atrodė labai patraukliai.

Išsirinkau sidabrinį kolje su dideliu keturkampiu onikso pakabuku su sidabriniu ažūru aplink. Papuošalo kaina buvo 170 dolerių. Prie manęs priėjo pardavėjas teiraudamasis ar suradau tai kas man patinka. O taip….Norėčiau susitarti dėl kainos, atsakiau. Na ir pradėjau žaidimą, kurio rezultate kaina liko tik 70.
Prie kolje norėjau priderinti auskarus, kurie kainavo 100. gavau už 55 dolerius.

Edvardas tuo metu buvo parduotuvėje atokiau nuo manęs ir netrukdė man derėtis. “Amigo, man auskarai labai patinka, bet aš galiu mokėti tik tiek ir tiek…”. “Amigo (tipo “mielas drauge”), pas jus tiek daug juvelyrinių parduotuvių, bet aš išsirinkau šitą ir tikiuosi susitarti dėl labai geros kainos…”. Kaip tik moki gražiai pažiūri, ištrėški šypseną, dar apkabini per pečius … ir pasieki savo. Vėliau toje pačioje parduotuvėje Edvardas pamatė gražų tamsiai raudono koralo komplektą –kolje, apyrankę ir auskarus. Viskas kainavo 200, nusipirkau už 110. Ne visose parduotuvėse greitai leidžiamasi į derybas. Brangesnėse pakviečia jos savininką ar kokį šefą, tada jau tenka kautis su juo. Bet labai greitai pajauti ribą, žemiau kurios jie neis.

Vėliau nusipirkome ledų, pasivaikščiojome pakrantės gatve, dar įsigijau porą nebrangių žiedelių su ružavu ir oranžiniu koralu, derančių prie jau turimų papuošalų. Apie 15 po pietų grįžome į laivą, pasistiprinome valgomajame.

Šou piratų valtyje! Vien pavadinimas skambėjo smagiai. Bet neapsirikome, kad jį pasirinkome, tai buvo puiki pramoga. Norite detalių? Girdžiu jau girdžiu, kad labai gražiai prašote....

“Piratų valtis” buvo Kolumbo laivo “Santa Marija” kopija. Nedidelis laivelis, talpinantis apie 100 žmonių, buvo pritaikytas pramogoms, turėjo apatinį denį su grubiais mediniais stalais ir suolais, kur mes ir vakarieniavome.

Pačioje programos pradžioje tapome žiūrovais. Sėdėjome viršutiniame laivo denyje ant suolų, prieš mus buvo pakyla – scena. “Piratai” buvo tuo pačiu ir padavėjai ir visos programos dalyviai, mūsų linksmintojai artistai. Buvo ir kelios “piratės”. Visi jie buvo apsirengę juodai-baltai-raudonai-geltonai, su “piratinėm” skarelėm ant galvų.

Pirmoji programos dalis man buvo mažiausiai įdomi. “Piratai ir piratės” – artistai - scenoje bendravo vienas su kitu švilpukais, kūno kalba, veido mimika ir pan. Mane erzino švilpukų garsas, net ausys pradėjo skaudėti nuo jo. Galvojau, betrūksta dabar tik galvos skausmo ir ...nei iš laivo išlipti, nei kur nuo visko pasislėpti... Taigį, stengiausi “atsijungti” nuo visų man nemalonių garsų, susikoncentruoti į nuostabius saulėlydžio vaizdus, stebėti praplaukiančius mažus laivelius, kitus stovinčius prieplaukoje kruizinius laivus....Gerai, kad “švilpavimai” tęsėsi neilgai. Visą laiką mums buvo siūlomi gėrimai. Aš pradėjau nuo gaivinančio gėrimo, bet vėliau, kai “svilpimai” sustojo ir mano ausys “atsigavo”, perėjau prie vyno.

Antroje dalyje buvo labai smagu – “piratai” pakvietė visas moteris šokti. Viskas vyksta taip: prieina jaunas vaikinas, ištiesia tau ranką ir pakviečia į laivo centrą.... Taip visos moteriškės, tiek jaunutės, tiek nebe labai, buvo pakviestos šokti ir netgi dalyvauti “piratų” vaidinime. Mes turėjome pamėgdžioti piratų šokio judesius, “žiūrėti į vandenyną ar neatplaukia koks priešo laivas” ir pan. Muzika buvo puiki, laivelis lengvai siūbavo ant bangų, smagiai pasišokome ir baigiantis šiai programos daliai, visos moteriškės už rankučių viena po kitos buvo nuvestos į vietas.

Aš net nepastebėjau per tą smagumą, kaip Edvardas su fotoaparatu lakstė po denį, bandydamas mane nufotografuoti...

Laivas lėtai plaukė palei krantą, saulėlydžio vaizdai ir šviesose paskendęs miestas buvo nuostabūs...

Sekanti programos dalis buvo rimtesnė. Scenoje vyko vaidinimas iš Meksikos istorijos, apie majų ir actekų ugnies garbinimo ceremonijas. Tikri tikručiausi Meksikos indėnai buvo pasirėdę indėniškais spalvingais drabužiais su daugybe gražių plunksnų ant galvų, veidai jų buvo išdažyti, jie buvo rimti ir susikaupę. Skambėjo senoji Meksikos indėnų muzika, triukšmingi būgnai, dainos....Buvo įdomu ir gražu ta prasme, kad išgirdau ir pamačiau indėnų sielos kraštelį, jų tikėjimą savo dievais ir likau be galo sujaudinta šia programos dalimi. Po to visi turėjome galimybę nusifotografuoti prie indėnų.

Vakarienė! Kai kas jau buvo pakankamai linksmas nuo gėrimų ir vakarienė buvo pasiūlyta labai laiku. Siaurutėmis ir labai stačiomis kopėčiomis leidomės į žemutinį denį, kur mūsų laukė stalai su gausybe maisto ir nesibaigiančiu vynu. Buvo triukšminga, smagi, ilga vakarienė su linksmais žmonėmis ir daug skanaus maisto... kepsniai, viščiukai, kalnai daržovių ...net dabar ištįso seilė, prisiminus viską....

Paskutinė programos dalis buvo tikrasis “Piratų” šou: jų kovos su kardais, kartymasis po visą laivą, išgelbėtos nuo priešų pirato sesers atvežimas į laivą maža valtele, visko buvo daug – muzikos, vaidybos, emocijų ...Galų gale visą šou vainikavo saliutai iš laivo - buvo spalvinga ir gražu, šventiška ir labai linksma.

Jau po 21-os grįžome į savo kajutę. Visos emocijos dar virė galvoje, reikėjo laiko atsigauti ar apsiraminti. Edvardas atnešė ledų (juos gali valgyti visą parą), sėdėjome savo balkone ir grožėjomės naktiniu Puerto Vajarta.
Laukite tęsinio…..

Kruizas Meksikan Riviera; 2006 m .gruodis; 1 dalis

1 dalis

“Universal Studios”ir Disneilendas Kalifornijoje.
Dvi dienos jūroje

Gruodžio 8, penktadienis

Dažnai kelionės prasideda nuo oro uosto. Ne išimtis buvo ir šį kartą. Iš Albukerko (Albuquerque) iki Solt Leik Sičio (Salt Lake Sity) - tik valandėlė skrydžio. O iki galutinio taško – kruizo pradžios, Los Andželo - buvo dar valandėlė su puse. Šioks toks neramumas buvo prieš pakylant, Albukerko oro uoste, nes, prasėdėjus lėktuve 30 minučių, pranešė, kad vėluojama dėl kažkokių techninių nesklandumų pakilimo take. Prašome nesijaudinti ir panašiai. O mes turėjome tik 1 val. ir 20 min. tarpą iki reiso iš Solt Leik Sičio. Tai kaip čia nesijaudinsi? Bet spėjome…Šį kartą… Grižtant atgal, buvo kitaip.

Beveik 10-ties kilometrų aukštyje dangus buvo giedrutėlis, nei vieno debesėlio. Skridome per Kolorado Nacionalinį Parką (Colorado National Monument), per Huverio užtvanką (Hoover Dam) Nevados valstijoje netoli Las Vego. Man teko pabuvoti abiejose vietose, pamatyti kokio dydžio tiek kalnai ir konjonas Kolorado Nacionaliniame parke, tiek užtvanka ant Kolorado upės. Iš paukščio skrydžio aukščio visa tai atrodė lyg keli brūkšneliai. 200 metrų aukščio betoninė užtvanka, kaip nedidelis lopinėlis baltavo žemai žemai, lyg matytum visa tai žemėlapyje.

Gruodžio 8-ąją, penktadienį, apie 11 iš ryto Los Andželas mus pasitiko šiltu oru, palmėmis ir žydinčių augalų įvairove. Ir visa tai gruodyje. Oro uoste išsinuomavome mašiną ir patraukėme link Holivudo (Hollywood).

Mūsų kruizas prasidėjo sekmadienį po pietų. Buvome suplanavę iš anksto, kaip praleisti laiką iki kruizo pradžios. Jau turėjome bilietus apsilankymui Universaliose studijose Holivude (Hollywood Universal Studios), Disneilende Anahaime (Disneyland, Anaheim) ir rezervavę kambarį viešbutyje šalia Disneilendo. Penktadienio popietė atiteko Universalioms kino studijoms Holivude.

Iš Los Andželes iki Holivudo - tik valandėlė kelio. Įsijungėme mūsų GPS – įtaisą su nedideliu ekranu, kuriame satelito pagalba matomas žemėlapis vietovės, kurioje tu esi ir rodoma kryptis kaip nuvaziuoti iki norimo taško. Tik Edvardas pamiršo patikrinti ar jis nustatytas “su kalbėjimu”, t.y. kai žmogaus balsas sako, kad už tiek ir tiek mylių suksi į kairę, arba keisk juostą ir ruoškis posūkiui į dešinę, ir pan. Labai protingas daikčiukas. Bet jei jis nenustatytas “su kalbėjimu”, tai reikia visą laiką į jį žiūrėti, kad ko svarbaus nepraleistum (prietaisas tvirtinamas ant priekinio automobilio stiklo). Taigi, kai pajudėjome iš oro uosto greitkelio, vedančio į Holivudą, protingasis žaisliukas tylėjo. Prietaisėlį visai neseniai įsigijome ir tuo metu važiuodami nepamanėme, kad mums taip truks to jo kalbėjimo.

Greitkelis buvo “greitas”: 6 eilės į vieną pusę, 6- į kitą. Greitis - apie 130 km. per valandą ir daugiau. Eilės pilnos. Taigi reikia žiurėti į kelią, kad į ką neįsirėžtum ir reikia ziūrėti į protingąjį daikčiuka, kad teisingai nuvažiuotum. Oi, kaip norėjosi kuo greičiau atsirasti vietoje!

Kadangi viskas turi pabaigą, nemalonus važiavimas – taip pat.

Holivudo miestas yra Los Andželo priemiestis su dar keliais miesteliais aplink jį patį. Vienas su kitu jie yra susijungę ir niekada nežinai, kuriame dabar esi. Tada žiūri į žemėlapį ir ieškai taško kuriame randiesi ir oi, aš dabar, pasirodo, viena koja jau Holivude!

Pats Holivudas kyla į žaliais miškais apžėlusius kalnus. Klimatas Los Andželese ir aplink jį (kaip ir visa Kalifornijos valstija) palankus subtropinei augmenijai. Sako, kad niekada nebūna labai karšta (pastaba: šių 2007 metų kelionėje į Kaliforniją vis tik ten buvo nežmoniškai karšta) ar labai šalta. Maloniai švelnios žiemos ir šiltos drėgnokos vasaros. Todėl visa Kalifornija perkrauta žmonėmis, todėl ten toks intensyvus eismas keliuose, todėl ten tiek daug emigrantų ir ypač iš Centrinės ir Pietų Amerikos, kuri visai šalia, ranka pasiekiama…

Taigi mes Holivude. Sekdami kelio ženklus ir žiūrėdami į protingąjį prietaisą, atsiradome prie įvažiavimo į Universalias kino studijas. Užropojome į statų kalną ir paklusdami policijos reguliavimui nuvažiavome prie mašinų stovėjimo dengtų garažų gal keliems tūkstančiams automobilių.

Oro temperatūra buvo apie 20 C šilumos ir daugiau. Viskas žalia, viskas žydi, trumpų rankovių ir šortų oras. O pas mus, Naujojoje Meksikoje, šiais metais siautėjo tikra žiema. Kaip gera buvo nors trumpam iš jos nagų ištrūkti.

Palikę mašiną ir pasiėmę tik būtiniausiaus daiktus (o aš kai ką svarbaus sugebėjau pamiršti mašinoje) patraukėme įėjimo link.

Kadangi jau buvo pietų metas, nusprendėme užkąsti prie įėjimo į studijas esančioje Sunkiojo roko kavineje (Hard Rock Cafe). Prie kavinės lauke aukštai kabojo didžiulis ekranas, kuriame rodė tuos pačius muzikinius video klipus, kaip kad ir kavinės viduje. Virš įėjimo kabojo didžiulė gitara. Tai šio restoranų tinklo simbolis. Šalia televizoriaus ekrano stovėjo gigantiška Kalėdine eglė, kuri priminė, kad dabar, nežiurint į šortais dėvinčius žmones, vis tik žiema.

Studijos yra išsidėsčiusios įkalnėje per du lygius, į kuriuos pakelia ir nuleidžia eskalatoriai. Praėję pro patikrinimus ir įėjimo vartus, įsigijome specialias korteles, suteikiančias teisę į visus renginius eiti be eilės. Už tai buvo papildomas mokestis prie bilietų. Bet buvo verta, nes išvengėme triukšmingų minių ir ilgų eilių. Tokių kaip mes, “be eilės”, buvo ir daugiau, bet tai tik 10-15 žmonių, o ne šimtai.

Gavome šūsnį lankstinukų su informacija ir pradžiai nusprendėme sudalyvauti ekskursijoje po studijas (“Studio tour”). Susiradome ekskursijos pradžios vietą, kur po poros minučių atriedėjo trys vienas su kitu sujungti autobusiukai/vagonėliai dengtais stogais ir atvirais šonais. Mes buvome pirmajame vagonėlyje pačiame priekyje ir prieš pat mūsu nosis ant pakylos veidu į visus sėdėjo ekskursijos gidas, šalia jo, aukščiau, kabojo televizorius.

Pirmiausia pravažiavome kiemais ir siauromis gatvikemis pro didžiulus kelių aukštų belangius sunumeruotus studijų pastatus, kur “daromi” filmai.

Toliau maršrutas vedė pro “Juros periodo parko” filmavimo vietą. Ten mūsų laukė smagūs siurpriziukai. Šalia kelio iš abiejų pusių ramiai sau “stovėjo/sėdėjo” dinozauriško dydžio dinozaurai ir, autobusui pravažiuojant pro pat šalį, jie “puolė” mus, na pagąsdino šiek tiek.

Važiuojam toliau. Pradeda lyti. Na, siaubiakas, galvojame, tik lietaus mums ir tereikėjo. O, pasirodo, “lijo” iš medžių viršūnių, kur įtaisyti specialūs vandens purškimo įrenginiai ir kai filmo scenarijuje yra lietaus scena, jie įjungiami ir pradeda lyti tikras tikručiausias lietus. O tokioms pramogoms bei ekskursijoms lietus ir kiti smagūs dalykai pradėdavo veikti arba autobusui/traukinukui užvažiavus ant specialios vietelės arba vairuotojui spustelėjus mygtuką kažkokiame prietaise. Atrodė, kad viskas labai paprasta. Bet ir ne visai. Visi mechanizmai turi idealiai veikti. Vienam jų sustreikavus, sugriūtų visas staigmenos malonumas. Kad viskas veiktų tiksliai ir laiku prie elektronikos dirbo daugybė žmonių.

Kur mes esame? Taip, taip… Pradeda lyti…. Atidunda perkūnas, žaibuoja…viskas taip tikra… Pasigirsta dar kažkokie garsai. Tai vanduo, atūžia daug putojančio vandens, vanduo veržiasi ir pro netoliese esančio pastato langus, duris, tikriausias potvynis, ir garsas didžiulis… vanduo neša kažkokius medinius daiktus, atrodė nusvies mūsų autobusėlį kaip pūkelį… Bet, vandeniui prisiartinus prie kelio, viskas ima ir akimirksniu sustoja. Vanduo, pasirodo, jam pasiekus tam tikrą vietą, turi kur nutekėti. Kaip bauginančiai viskas tikra! Po šios atrakcijos gidas pademonstravo televizoriuje, kaip toks “potvynis” atrodo filme. Ir niekada nepagalvotum, kad šis ar panašus potvynis “sukurtas” studijoje. Be galo įdomu.

Važiuojam toliau. Pastatyta visa europietiška gatvė, jei kartais prireiktų scenos iš Europos. Negi lėksi į Paryžių kelioms valandoms, kai vietoje štai stovi prancūziško šarmo gatvikė… Toliau – kitokio stiliaus gatvė, mažas amerikietiškas miestelis…. Dar toliau – atskiri įvairūs pastatai. Ir kas labai įdomu – tai tik jų fasadai ir šiek tiek šoninių sienų.

Mus įveža į vieną iš didelių studijos pastatų. Mes- seno miesto gatvėje. Aplink – bespalvės, niūrios sienos. Pradeda trūkinėti grindinys, eižėja betonas, triukšmingai plyšinėja asfaltas šalia mūsų autobuso… juda visa gatvė, o tai reiškia, kad prasideda žemės drebėjimas. Iš viršaus su didžiuliu trenksmu įkrenta lėktuvas! Iš kažkur prie pat autobuso, ir dar mano pusėje, žaižaruojančiomis akimis visas juodas išnyra milžiniškas orangutangas- King Kongas…. Visi cypia žviegia iš smagumo! Kaip gerai, kad viskas netikra!

Įvažiuojame į kitą studijos pastatą. Autobusas pradeda linguoti į šonus, vėl plyšinėja trūkinėja asfaltas, šalia eina geležinkelio bėgiai.
Ir jais visu greičiu iš toli atlekia traukinys ar kažkas panasaus, nes tamsu ir visai nieko nesimato, o lekia kažkas “tas” tiesiai į mūsų autobusą!!! Ir tik šast prieš pat nosį jis metasi į šoną ir subyra į šipulius….po sekundės viską užlieja potvynis….Ir toks jausmas, kad mūsų autobusas visu greičiu skuodzia iš tos stichinės nelaimės vietos. Puikiai viskas padaryta! Ir taip daugeli kartų kiekvieną dieną studiju lankytojams demonstruojamos filmu “katastrofos”. Norėčiau viską pakartoti.

Važiuojame pro “ežerą”, kur visokios didelės baisybės plaukioja…Prie pat manęs išnyra ar tai banginis ar kažkoks panašus į jį, tik vandenį purškia…..Bet vanduo tai mūsų nepasiekia, gal keli lašeliai dėl smagumo, va kaip viskas sutvarkyta. Užsidega didelis gaisras vandenyje, toliau - dar vienas…ir mūsų autobusas pamažu svyra į vandenį… Kaip viskas realu! Tiek emocijų visiems!

Važiuojant toliau, ant kelio pamatome vyruką laikantį raudoną užrašą STOP! Autobusas sustoja ir gidas paprašo mūsų nekalbėti, nes netoliese, už posūkio, filmuoja serialą “Nusivylusios namų šeimininkės” (“Desperate house wives”). Po minutėlės pamatėme vienoje “gatvėje” prie namų daugybę kamerų ir kitokios filmavimo įrangos.

Kitas vaizdas- iš filmo apie Kalėdas. Stovi pastelinių spalvų pastatas su lopinėliais baltutėlio sniego aplink… sukurta graži švelni pasakiška nuotaika….

Jei dar neteko, progai esant, pažiurėkite filmą “Pasauliu karai” (“War of Worlds”). Mes esame toje scenoje, kur sudaužytas, tiesiog per pusę perplėštas Boengo lėktuvas. Jis taip įtikinančiai “tikrai” sudraskytas, keleivių sėdynės suplėšytos….Aplink – vien šiukšlės, lėktuvo liekanos, kitoje gatvelės pusėje - apgriuvę namai…..
Man teko matyti filmą ir būtent dėl šios scenos žiurėjau jį pakartotinai. Kino studija pirko tikrą lėktuvą ir jį taip įtikinančiai suniokojo, kad filme viskas kaip kare atrodo. Kiek žmonių ten dirbo ir kiek laiko užtruko taip suniokoti visą lėktuvą? Sunku įsivaizduoti….

Važiuojame toliau….Įlendame į siaurą tunelį. Aplink mus atgyja Egipto mumijos…Užtemsta, vaizdas priekyje pradeda suktis ratu ir toks jausmas kad ir autobusas verčias šonais ir sukasi ratu… Edvardas man vėliau paaiškino, kad žmogaus smegenys taip jau surėdytos, kad joms pakanka kažkokio sukamojo judesio ar tik tokio reginio pirmo impulso ir jos pačios toliau vykdo visą veiksmą ir mes jaučiame tą “sukimąsi”, griebiamės vienas už kito ir už sėdynių atramų….Visiškai tamsu, “vėjas” pradėjo “pūsti” ir gidas kraupiu balsu praneša naujieną, kad mus užpuolė vabalai……Vaizduotė taip gerai suveikia, kad tik klykia visi, tik purtosi tuos vabalus, nors juk nei jokių vabalų nei sukimosi nebuvo…….Nenupasakojami pojūčiai, o kaip juokėmės paskui!

Visas pasivažinėjimas tetruko apie valandą, o kiek įvairiausių emocijų ir reginių. Tai buvo linksma.

Mes turėjome pakankamai laiko sudalyvauti dar vienoje atrakcijoje. Iš viso jų yra apie 15, bet tam prireiktų mažiausiai savaitės. Įsigyti bilietai galiojo visai dienai visos studijos pramogoms. Sekanti pramoga vadinosi “Vandens pasaulis” (“Water World”). Ji irgi susijusi su to paties pavadinimo filmu, kuriame vaidino Kevinas Kostneris (Kevin Costner). Juk čia kino studijos, viskas susiję su kinu. Apie 16–tą valandą atvėso oras, pradėjo temti. Mes juk gana aukštai kalnuose. Gerai, kad turėjau pasigriebusi lengva striukę. Prisėdome puodeliui karšto šokolado…..

Gigantiškas pastatas buvo lyg iš spalvotų odos skiaučių sulipdytas. Prie pagrindinio įėjimo laukė didelė minia, o mes nuėjome ten, kur visi buvo “be eilės”. Na gal 15-os žmonių būrelis lūkuriavo. Labai šaunus juodaodis simpatiškas vaikinas linksmino visus laukiančiuosius ir pasakė, kad jeigu nenorime sušlapti iki paskutinio siūlelio, turime sėsti aukštai sidabrinės spalvos suolų eilėse. Taip ir padarėme. Kas gi ten buvo viduje? Ogi scena, taip realiai atitinkanti filmą. Visi pastatai tokie kokie ir buvo filme, ir vanduo, daug vandens. Iš išorės pastatas visai neatrodė toks didelis, koks jis buvo viduje. Kol suėjo visi žmonės praėjo gal 10-15 minučių. Sidabrinės spalvos suolų eilės pačiame viršuje buvo skirtos tik tiems ”be eilės”. Kitiems neleidžiama buvo ten sėsti, nors ir daug tuščių vietų buvo.

Įsijungiau video kamerą ir ruošiausi nufilmuoti visą reginį, bet……pasibaigė kameros bateriją, o atsarginės tai ir nepasiėmiau, palikau kameros krepšelyje automobilyje, kuris buvo labai toli…. Nepabėgėsi ir nepasičiupsi…. Vaje, vaje, kaip gaila buvo. Susukau keleta trumpų filmukų su fotoaparatu.

Kad įsivaizduoti kas ten vyko, reikia pamatyti tikrą filmą “Vandens pasaulis”. Buvo daug akrobatinių elementų, čiuožimo virvėmis nuo pastato iki pastato, daug šaudymo, vandens purškimo stipriomis srovėmis, lakstymo vandens motociklais ant posūkių taip “užsukant”, kad vandens čiurkšlės skriejo į žiūrovus ir jie iš džiaugsmo krykštavo……Vandens mums visai nesinorėjo ir sėdėdami pačioje paskutinėje eilėje, žinojome, kad jo negausime. Gal vasara ir gerai būtų atsigaivinti nuo Kalifornijos šilumos, bet ne gruodyje. Buvo daug muzikos iš kino filmo. Pagrindiniai šou dalyviai turėjo mikrofonus, taigi buvo daug garsaus šūkavimo, daug “muštynių” ir kitokio “karo”… Spektakliukas tęsėsi tik apie 15-20 minučių.

Kadangi brangiau mokėjome už bilietus, po programos pasilikome pasiklausyti šou dalyvių pasakojimo, kaip jie visa tai daro. Buvo labai įdomu. Ir čia naudojama daug elektronikos, nes buvo daug vandens triukų, kurie, pasirodo, įsijundavo automatiškai. Programos dalyviai ilgokai buvo vandenyje, jie vilkėjo specialius kostiumus, kad nesušaltų ir pan….Kai išėjome, jau buvo visai tamsu.

Vakarieniavome Foresto Gampo restorane. Toks yra filmas “Forest Gump”. Restorano viduje – viskas susiję su tuo filmu ir pagrindiniu jo veikėju Forestu: nuotraukos, paveikslai ant sienų, įvairiausi užrašai, ir pan. Susižavėjau mūsų padavėju: gal koks 18-os, aukštas, lieknutis juodaodis vaikinukas su didele smulkučių kasyčių krūva ant galvos. O koks mielas, simpatiškas ir paslaugus! Išsiaiškinome, kad jis atvažiavo į Los Andželes iš Vašingtono studijuoti ir nori tapti aktoriumi. O kad turėtų pinigų mokslams ir pragyvenimui dirba padavėju. Jo arbatpinigiai turėtų būti puikūs.

Pavakarieniavę patraukėme Anahaimo link, ten, kur yra Disneilendas ir mūsų viešbutis. Įsijungėme kalbančiojo žaisliuko “balsą” ir po geros valandėlės važiavimo jau nebe tokiu užsikimšusiu greitkeliu įsiritome į patogią lovą. Po malonių įspūdžių pilnos dienos greitai pasidavėme miegui…

Gruodžio 8, šeštadienis

Anahaime buvo irgi šilta, plius 25 C, ne mažiau. Viešbutis buvo tik kelios minutės kelio nuo Disneilenado parko. Suradau netoliese neblogos Sietlo kompanijos kavos ir nuėjome vėlyvų pusryčių. Minios žmonių ėjo į Disneilendą - pramogų parką, vieni nešini vos kelių dienų kūdikiais, kiti vedini pulkais vaikų. Taip, tai vaikų pramogų parkas, bet suaugusiems ten irgi yra ką veikti. Įėjimų į parką gal 50, atidžiai tikrino visų krepšius. Pamačius tą minią žmonių pamaniau, kaip čia reikės visą dieną ir ištverti....

Į akis, į ausis ir į visą kūną plūstelėjo triukšmas, gyvos muzikos garsas, ir žmonės, pro kuriuos reikėjo kažkaip pralaviruoti, neužlipant ir nesutraiškant palei kelius lakstančių vaikų ...

“Pagrindinėje gatvėje” stovėjo gigantė Kalėdinė eglė gigantė su kamuolio dydžio burbulais, per juos net eglės šakų nesimatė. Prie eglės grojo orkestras. Garsiakalbiai orkestro atliekamą muziką skleidė po visą parką....Ne vien tik Kalėdinė eglė, bet ir tūkstančiai raudonųjų poinsetijų priminė, kad čia pat Kalėdos. Jos kabojo krepšeliuose, vazonėliuose stovėjo gėlių klombose. Visas Disneilendas sudarytas iš 8 atskirų stambių teminių parkų: Pagrindinė JAV gatvė (Main Street USA), Naujojo Orleano Aikštė (New Orlean’s Square), Nuotykių šalis (Adventureland), Fantazijos žemė (Fantasyland), Rytojaus zemė (Tomorrowland) ir kiti. Visi parkai turėjo savo kavines, restoranus, parduotuves ir ilgus sąrašus įvairiausių atrakcijų tiek mažiems tiek dideliems.

Pasirinkome paaugusiems tinkančią kelionę laiveliu į džiungles Nuotykių šalyje. Kad įsėstume į laivelį reikėjo atstovėti eilutę, kuri buvo labai gudriai “paslėpta” ir neatrodė tokia ilga: eilė vingiavo per dviejų aukštu pastatą laiptais aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal, ir vėl aukštyn ir vėl žemyn ir tt. ir pan. Tik pora kartų stabtelėjome minutėlei, o taip visą laiką eilė “judėjo” ir iš lauko jos visai nesimatė. Įsėdome gal į 20 žmonių talpos valtelę su gide ir pradėjome plaukti džiunglių upe. Pradingo triukšmingas parkas su milijonine minia, atsidūrėme gamtoje.....Vingiuotas upeliūkštis vedė pro vešlią augmeniją. Nesupratau, ar ji buvo tikra ar ne, tokia žalia, susivijusi, tanki kaip siena....Muzikos garsai ir triukšmas pavirto į paukščių čiulbėjimą ir gyvūnų riaumojimus: upėje maudėsi dramblių šeimynos, prie pat mūsų laivelio drambliukai spjaudėsi vandeniu, bet vis nepasiekdavo mūsų; krante dūko beždžionių šeimos, ganėsi zebrai, žirafos, snaudė liūtų banda.....Visi gyviai buvo natūralaus dydžio, judantys, krutantys, riaumojantys ir tokie tikri... Prie pat valtelės išnirdavo ir mus gąsdindavo įvairiausios žuvys. Upė vingiavo ir jos aštrūs posūkiai vis kitokiu vaizdų atverdavo – tai kriokliai krenta, tai indėnų gentis šoka, tai drambliukai su indėnais žaidžia....Atrodė, kad mes atsidūrėme Afrikoje..... Staiga priplaukėme juodą kiaurymę ...ir nėrėme į ją žemyn. Gavome šiek tiek vandens, bet buvo keleto sekundžių smagus kritimas nuo uolos. Buvo labai smagu! Pasikrovėme pakankama doze teigiamų emocijų.

Pabuvojome Tarzano namelyje medyje (Tarzan’s Treehouse). Iš storo lyno surišti laipteliai, takeliai vedė iš medžio į medį, pakeliui supažindinant kaip Tarzanas gyveno, kuo maitinosi, ką skaitė ir pan. Aukštai viename iš medžių krepšelis su verkiančiu kūdikiu pakabintas buvo. Verkimo įrašas buvo toks tikras ir iš tikrųjų atrodė, kad tame krepšelyje verkia kūdikis…

Plaukėme Kolumbo laivu aplink Tomo Sojerio salą. Laivas padarytas pagal tikro Kolumbo laivo modeli. Pakeliui krantuose irgi visokie netikėtumai laukė: indėnas ant žirgo sveikino visus, briedis į vandenį įsibridęs, vaikai aprengti piratais sveikino visus praplaukiančius ir pan…..Be mūsų laivo plaukiojo ir mažesnės valtelės, gabenančios žmones ir į salą. Laive per garsiakalbius pranešdavo ką mes matome krante ir kas lauks už posūkio. Tai buvo ramus, lėtas 15-20 minučių pasiplaukiojimas.

Nuėjome į Alisos stebuklų šalį. Kol aš prastovėjau eilėje prie tualetų Edvardas susipažino su ligoninės direktoriumi is Jutos valstijos, kurio specializacija radiologijoje. Maloniai šnektelėjome apie mūsų laukiantį kruizą ir Disneilendą.

Keletą minučių pažiūrėję ispaniško šokio nuėjome į Rytojaus žemę sudalyvauti kelionėje į žvaigždes (Star Tours). Ir vėl nemaža judanti ir vingiuojanti eilutė mus atvedė į nedidelę salę. Mums teko atsisėsti pirmoje eilėje. Priekyje buvo ekranas. Tai buvo filmukas apie žvaigždžių karus, bet jautiesi taip, kad tu pats kokiame erdvėlaivyje ten leki: kėdė juda kruta į visus šonus ir tu nardai tarp pasaulių… Emocingas “pasiskraidymas”.

Pavakarieniavę nuėjom pažiūrėti trijų matavimų filmo (3D) “Brangusis, as sumažinau žiūrovus”. Visiems davė specialius akinius ir per juos matėme kai kuriuos daiktus iš ekrano prie pat mūsų, atrodė jie lėkdami atsitrenks į mus, jei nepasitrauksime..... Pavyzdžiui, šnypščiančios gyvatės su ilgais liežuvėliais pralekiančios visai palei pat mūsų nosis.... Labai faina buvo, linksmas ir atpalaiduojantis filmas.

Jau pradėjo temti ir nusprendėme pasivažinėti traukinuku aplink visą parką. Bėgiai ėjo aukštai virš parko, taigi visas parkas skendėjo daugybėje žibančių tviskančių Kalėdinių papuošimų jūroje. Alicijos pasakų šalies pilis žėrėjo iš tikrųjų pasakiškai.

Nuostabu, kad tiek daug vaikų turi galimybę pamatyti ir pasivaikščioti po gyvą “pasaką”...

Į viešbutį sugrįžome apie 19-tą valandą, pavargę nuo vaikščiojimo minioje ir nuo įvairiausių emocijų pertekliaus.

Per televiziją transliavo juodaodžio dainininko John Mathy’s 50-ies metų scenoje koncertą. Edvardas atnešė vyno ir ledų, labai gerai tinkančių prie transliuojamo koncerto.

Apie 21-ą vakaro Disneilende buvo fejerverkas ir mes jį labai gražiai matėme lauke prie viešbučio. Dar viena diena praėjo puikiai.

Gruodžio 10, sekmadienis

Edvardui belaukiant eilėje pusryčių prancūziškoje kavinėje, aš spėjau kavos sau sulakstyti. Papusryčiavę atvažiavome į Long Byč (Long Beach) prieplauką tikėdamiesi, kad ten bus kur palikti nuomotą mašiną, bet vis tik ją teko grąžinti į Long Byčo oro uostą ir su taksi grįžti į prieplauką.

Uoste šalia kruizui pasiruošusio Carnival Pride laivo stovėjo ir senasis kruizinis laivas “Mary Queen” (“Karaliene Marija”), kuriame dabar yra viešbutis.

Beveik dvi valandas atstovėjome eilėje įsodinimui į laivą. Aplink buvo linksmi žmonės, pasiruošę geram poilsiui. Šalia stovėjo vyriškis, kuris keliavo vienas. Na galvoju, šitas “kabins” mergužėles... O buvo kitaip. Mes su juo vėliau susidraugavome ir išsikalbėjome....Labai įdomus, inteligentiškas vyriškis....bet apie viską iš eilės.

Laivas jau buvo papuoštas Kalėdoms, visas tviskėjo šventinių papuošimų ir žvakių šviesoje, buvo labai gražu... Džiaugėmės savo kajute su nuosavu balkonėliu. Kajutėje be lovos dar buvo ir sofa su nedideliu staleliu, o visa kita kaip ir visada- dušas, spintos drabužiams, televizorius, mažas baras/šaldytuvas....

Iš karto po pietų praėjome saugumo instruktažą – su apsaugos liemenėmis visi rinkomės į nustatytas vietas ir išklausėme nurodymų kaip elgtis nelaimės atveju.

Kai rezervavome vietas kruizui pasirinkome ankstesnįjį vakarienės laiką, t.y. pirmą pamainą nuo 17.45, bet dėl kažkokių priežasčių mūsų laikas buvo sukeistas su vėlesniuoju. Taigi pirmąjį vakarą vakarieniavome vėlai, nuo 20.15, nors kitoms dienoms vakarieniavome mūsų pasirinktu ankstesniuoju laiku. Bet pirmos vakarienės metu turėjau malonų siurprizą. Padavėjui priėmus užsakymą padavėjo padėjėjas paprastai atneša vandens, duonos ir pan. Prie mūsų stalo priėjus vaikinui perskaičiau jo kortelėje “Arūnas, Lithuania” (visi padavėjai ir jų padėjėjai turi prisisegę korteles su vardais ir šalių, iš kur jie atvykę, pavadinimais). Aš jam ir sakau, Labas Arūnai. O jis iš tikrųjų netekęs žado.... labas...Vaikinas iš Pakruojo, laive dirba labai neseniai. Laive lietuviai buvo tik du, Arūnas ir mergina, dirbanti kazino. Vėliau susiradome ir ją, vardu Asta. Mūsų stalas buvo tik keturiems, kita pora buvo labai mieli juodaodžiai is Los Andželes. Vyriškis turi nuosava krovinių pervežimo įmonę, taip pat nuomoja priekabas. Bet mes juos matėme tik tą pirmą vakarą, nes pakeitėme vakarienės laiką į ankstesnįjį.

Laivas iš uosto pajudėjo apie 17-tą valandą. Lijo, bangos buvo didelės, laivas stipriai siūbavo… Ne tik tą vakarą, bet ir vėliau….Po vakarienės, kai mes stovėjome balkone, praplaukėme pro kitą kruizinį laivą, visą didelį ir apšviestą kaip Kalėdinė eglė…..Edvardas padarė gražią jo nuotrauką.

Tą patį vakarą užėjome į Vakarų parko meno aukciono (Park West Art Auction) galeriją, kur buvo dalijamas šampanas ir kviečiami žmonės sudalyvauti žaidime - atspėti galerijoje esančio Pikaso paveikslo kainą. Na, kodėl gi nepažaidus? Edvardui parašius “dvidešimt tūkstančių”, prie jo priėjo galerijos darbuotojas ir pasufleravo, kad suma turėtų būti iš šešių ženklų, na, kad visai nenugrybautų... Edvardas priekyje prirašė vieneta, o aš – dar daugiau: skaičiu 210.000. Neturėjau žalio supratimo apie paveikslo kainą, žinojau, kad turėjo būti daug… Bet mano skaičius buvo neblogas!!! Sekančią dieną paveikslų aukciono metu turėjo išaiškėti žaidimo nugalėtojas, kuris ir laimės galimybę išsirinkti paveikslų už 1.300 dolerių. Na, bet apie viską iš eilutės…

Po kelių taurių šampano ir apžiūrėjus galerijoje esančius paveikslus nuėjome į pirmajį koncertą – Sveikinimo, atvykus į laivą šou- kur laivo programų direktorius pristatė dainininkus, muzikantus ir paprašė žiūrovų nefotografuoti koncerto metu, kad atlikėjai neįgriūtų į orkestro duobę, nes laivas gana stipriai bangavo... Beje, su kruizo programų direktoriumi Džefu Bronsonu (Jeff Bronson) vėliau susipažinome iš arčiau ir maloniai pabendravome.

Gruodžio 11-12, pirmadienis–antradienis

Dvi dienos jūroje prabėgo labai greitai. Neteko nuobodžiauti, neteko galvoti, ką čia dabar nuveikus – reikėjo tik spėti rinktis iš siūlomų veiklos rūšių. Pirmadienio rytą programų direktorius didžiausioje laivo koncertinėje salėje pristatė visuose trijuose sustojimuose krante siūlomas ekskursijas. Mes jau buvome viską išsirinkę iš nusipirkę iš anksto, bet vis tiek nuėjome pasiklausyti detalesnės informacijos, ką gi mes pamatysime ir patirsime visose trijose vietose: Puerto Vajartoje (Puerto Vallarta), Mazatlane (Mazatlan) ir Kabo San Luke (Cabo San Lukas).

Papietavę nuėjome į pirmajį paveikslų aukcioną, kur buvo paskelbtas nugalėtojas, arčiausiai tikrosios atspėjęs Pikaso paveikslo kainą.

Aukcionai vyksta kitoje labai didelėje laivo salėje. Toje pačioje salėje išdėlioti paveikslai, kuriuos galima įsigyti aukcionų metu, kurie prasidėdavo tryliktą valandą ir baigdavosi apie šešioliktą. Visą popietę ten nemokamai davė šampaną. Išgeri taurę, tau atneša kitą. Ir taip tris valandas. Manau, kad šampanas buvo europietiškas arba labai geras amerikietiškas, nes buvo gana skanus.

Prie įėjimo į salę, reikėjo užpildyti pora popierėlių, kurie suteikė kiekvienam teisę dalyvauti aukcione su priskirtu numeriu. Mūsų buvo 145 ir 146. Įsitaisėme pirmojoje eilėje.

Akcioną vedė dvi jaunos, šaunios merginos ir labai simpatiškas vyrukas, kuris, beje, ir pagrindinė aukcono vedėja, blondinė australė Natali, buvo sužadėtiniai. Ji - lieknutė, aukštaūgė ant smailų aukštakulnių, jis – nedidelio ūgio, bet labai išvaizdus, juodbruvas, malonus jaunas vyriškis. Aukciono vedėjai pristatė dailininkus, kurių paveikslai dalyvauja aukcione, ir žiūrovams pasiūle apžiūrėti darbus. Jei kas patiko ir norėjai įsigyti, apie tai reikėjo pasakyti vienam iš aukciono vedėjų, kuris pasiūlydavo žemiausią kainą ir ant paveikslo rėmelio uždėdavo spalvotą lipduką. Tai reiškė, kad tą paveikslą aukciono darbuotojai, du gana vikrūs pagalbininkai, turėjo atnešti į salės priekį ir eilės tvarka uždėti ant specialių stovų, kad visi gerai jį matytų.

Bet, pirmiausia, ant stovo uždėjo Pikaso paveisklą. Mano kūnelis tik pagaugais nuėjo....Matyt viską nujautė....

Natali paskelbė, kad loterijoje-paveikslo kainos spėjime dalyvavo virš šimto žmonių ir arčiausiai atspėjęs kainą buvo ponas toks ir toks... bet jo nebuvo salėje!!! Mano širdis tik stabtelėjo….Vedėja kalbėjo toliau: sekantis, arčiausiai atspėjęs kainą - Vita Henderson!
Paveikslas kainavo 196 tūkstančius dolerių, o aš loterijos biliete įrašiau 210 tūkstančių. Greičiau už šviesą atsidūriau prie vedėjos. Net nežinau kodėl mane ten kojos nunešė, to nereikėjo, bet aš buvau prie Natali. Ji pasakė, kad aš laimėjau teisę išsirinkti paveikslų už vieną tūkstantį tris šimtus dolerių. Buvo smagu, visi sveikino, prilėkė padavėja su šampanu... O, jūs dar turite? Imkite dar vieną taurę.....Taigi, kruizas prasidėjo nuo malonaus siurprizo, kurių buvo ir daugiau.

Vakare, valandėlę prieš vakarienę, buvo kapitono kokteilių vakarėlis. Visi pasipuošę ėjome į didžiąją koncertinę salę, ten grojo orkestras, nešiojo kokteilius ir mažas užkandėles, laivo kapitonas pristatė baltai uniformuotą laivo įgulą ir kitus, besirūpinančius mūsų patogumais ir laisvalaikiu. Po valandėlės ėjome vakarieniauti ir susipažinome su naujaisiais pirmosios pamainos stalo kaimynais. Tai buvo Džeromas ir Debi (Jeromme ir Debbie), pora is Los Andželes. Mūsų stalas buvo nedidelis, keturvietis. Prisiminėme, kaip smagu buvo ankstesniuose kruizuose vakarieniauti prie didesnio, aštuonviečio stalo....Daugiau žmonių, daugiau temų pokalbiams...

Po vakarienės paveikslų aukciono galerijoje išsirinkome du paveikslus už 1300 dolerių. Pasirinkimas buvo tik iš penkerių ir man labai patiko tik vienas iš jų, kiti buvo šiaip sau, bet ….iš karto pagalvojome, kad gal pavyks parduoti. Mums reikėjo sumokėti apie 600 dolerių už pasirinktų paveikslų įrėminimą ir jie turėjo būti atsiųsti į namus 4-6 savaičių bėgyje. Vėl buvo pilstomas šampanas…Ir taip laive kas vakarą...

Vėlai vakare žiūrėjome koncertą “Nuostabus pasaulis” (Wonderful World). Artistai pristatė muziką, dainas ir šokius iš viso pasaulio: JAV, Tolimųjų Rytų, Europos, Rusijos, Afrikos…

Antradienį iš pat ryto abu išskubėjome į SPA. Edvardas buvo išsipirkęs kūno masažą, o aš pasilepinau įvyniojimu į jūros žoles/dumblius ir masažu.

Vėliau aš klausiausi informacijos apie apsipirkimą Meksikoje: juvelyrinius dirbinius patariama pirkti tik parduotuvėse, kuriose bus garantuojama kokybė, vengti gatvės prekeivių ir pan. Brangios deimantų parduotuvės Meksikoje turi sutartis su kruizinių laivų kompanijomis ir laivų keleiviai gali įsigyti pas juos deimantų ir kitų brangių juvelyrinių dirbinių su šiokiomis tokiomis nuolaidomis.


Edvardas tuo metu ieškojo bridžo klubo, bet ten nerado nei vieno žaidėjo.

Papietavę vėl nuėjome į aukcioną. Ei, ten gi duoda šampaną!
Sudalyvavau dar vienoje bilietukų loterijoje. Aš gavau krūvą bilietukų (gavau jų daug už pirmąjį laimėjimą, na gal kokį penkiasdešimt), o aukciono vedantysis traukia iš didelio indo tų bilietukų šakneles. Taigi ištraukė manajį! Kažkodėl gerai sekėsi. Reikėjo ir vėl išsirinkti paveikslą, tik šį kartą už 650 dolerių. Jau žinojau, kad dykai dalinamų paveikslų pasirinkimas nebuvo labai geras, bet... vis gi, laimėjau.

Mano išsirinktieji laimėtieji paveikslai buvo tokie: Emile Bellet “D’or et de Reve”, Linda le Kinff “Robe du Soir” ir Anatole Krasnyanski “Musical Sphere”. Prancūzo Emile Bellet paveikslas - tikras gražuolis. Pirkome dar tris. Į kompaniją laimėtam Emile Bellet “print’ui” įsigijome jo ”Douceur Bleue” kopiją ant drobės su autoriaus nuspalvinimu. Tai jau aukštesnės kategorijos paveikslas ir nuostabiai gražus. Šie Emile Ballet romantiški paveikslai turi daug geltonos, mėlynos ir šiek tiek raudonos spalvos, bei abstrakčią moters figūrą ... O į kompaniją jau turimam Martiros Manoukian paveikslui, įsigytam anksteniajame kruize, jo nutapyto “Golden Shimmer” kopiją. Mūsų turimų Martiros paveikslų “print’ai” yra atspausti, bet spalvos ir kiti nuostabūs potėpiai ir kitokie puošybiniai elementai yra padaryti paties menininko. Originalius paveikslus sunku “įkasti”, o “print’ai” – kainuoja pakenčiamai. Antrasis, šiame kruize įsigytas, buvo mažesnis už pirmąjį ir šiek tiek pigesnis- 3 tūkstančiai 200 doleriu, kai pats originalas būtų gal ir 10 tūkstančių. Martiros originalūs darbai yra saugomi muziejuose Europoje.

Edvardas negalėjo nenusipirkti mažuliuko, jam vaikystę primenančio paveikslo, iš animacinio meno “Peanuts Red Baron”. Tai “snoppy” (šuniukas ant raudonos šuns būdelės).

Nelengva buvo surasti namuose tinkamą jiems visiems vietą.....Bet pergrupavus kitus, viskas įmanoma, kai to labai nori.

Aš jau maniau, kad ateities kruizuose į aukcionus nebeisime, bet Edvardas pareiškė, kad būtinai eisime, nes ten smagu praleisti laiką, kai laivas jūroje, ir būtinai pirksime, jei kas labai patiks...... Mums reikia jau ne vieno kambario be langų su daugeliu tuščios vietos ant sienų... O gal kitą namą-paveikslų galeriją šalia pasistatyti? Visai gera ideja!

Užsiplepėjau apie aukcionus, bet juose sudalyvauti yra “fun” –smagu.

Po aukciono valandėlę pasilepinau saulytėje nuosavame balkone ir vėliau nuėjome į vakarėlį, skirtą pakartotiniems kruizų linijos Karnival (Carnival) klientams, t.y. tiems, kurie jau nebe pirmą kartą plaukia su Karnivalo kompanijos kruiziniais laivais. Buvo linksma, dalijo skanius kokteilius...

Prieš pat vakarienę laive susitikome (ko tik nebūna gyvenime!) Edvardo buvusį kolegą su žmona. Tai buvo juoko! Jis pasakė, kad iš mūsų vietovės, iš Espanolos, laive yra 18-os žmonių grupė.

Mano nuosavas “Kalėdų Senis” – Edvardas - nupirko keletą sidabrinių žiedelių – laive išpardavimų irgi būna...Ir dar vieną nupirko labai gražų...Didelė dovana 5-ių metų santuokos proga: tanzanito akmuo su 6 deimantais baltame aukse. Man reikiamo dydžio nebuvo, bet kruiziniai laivai turi savo juvelyrinių dirbinių taisyklas krante ir ten paslaugos nieko nekainuoja. Taigi, žiedelį teko siųsti padidinimui. Prieš pat Valentino dieną mano gražuolis atkeliavo..... Tarp kitko, tanzanitas randamas vienintelėje vietoje pasaulyje- Tanzanijoje, Afrikoje. O ir aptiktas jis buvo atsitiktinai, ieškant safyrų 1960-aisiais. Labai miela tą brangų žiedą turėti... gražu būtų derantys auskarai iš to paties akmens....
Matyt, tik iškeliavus Anapilin visi žemiškieji materialieji norai pasibaigia...

Skaitykite tęsinį...